Kai jau niekur neįmanoma rasti vaistų nuo krizės, telieka kreiptis į Aukščiausiąjį. Panašiai Angelos Merkel pokalbį su popiežiumi traktavo žiniasklaida. O garsusis krizės pranašas Naurielis Roubini atvirai juokavo, kad dabar popiežius pasitelkęs tikinčiuosius maldomis bandys sutramdyti nerimstančią krizę.
Kai problema vejasi problemą, kai per euro zoną, Europą ir visą pasaulį ritasi krizė ir vis sunkiau rasti tinkamą sprendimą, A. Merkel ima Europos vadeles į rankas. Priešingai nei kokie graikai ir kiti, ji bent ieško sprendimo.
Energingąją vokietę teisę kritikuoti turi tik saviškiai, nes tik vokiečių dėka dar nesugriuvo euro zona ir nesubyrėjo Europos Sąjunga (ES). Ant ES aukuro vokiečiai aukoja nemažai. 40 centų nuo euro – tokius mokesčius jiems tenka mokėti, kad kiti būtų sotūs ir laimingi.
Vokietija, viena iš nedaugelio šalių, išvengė bankrotų lavinos ir išsaugojo pagrindinį savo darbdavį ir biudžeto ramstį – automobilių pramonę. Net senutis koncernas „Opel“, virš kurio jau buvo pakibęs Damoklo kardas, išvengė žlugimo. Jam net neteko uždaryti nė vieno fabriko.
Žaibiška A. Merkel vyriausybės reakcija buvo rezultatyvi. Tik pajutusi pirmuosius krizės požymius vyriausybė savo ekonomikai skyrė 50 mlrd. eurų injekciją. Skatindama automobilių pramonę ji dar primokėjo gyventojams, kurie pirko vokiečių gamybos naujus automobilius.
Todėl suprantamas vokiečių pyktis dėl Graikijos. Jie patys kalti, sako, gyveno ne pagal išgales, toleravo korupciją, klastojo finansines ataskaitas. Didžiausias Vokietijos laikraštis, bulvarinis „Bild“, trijų milijonų tiražu paskelbė reikalavimą: „Jei Graikija nori sulaukti paramos, tegul mainais atiduoda mus dalį salų.“
Vokiečiai, kaip niekas kitas branginę savo nacionalinę valiutą ir ją pakloję ant euro zonos aukuro, iki šiol negali su tuo susitaikyti. Euro įvedimas kiekvienam vokiečiui atsiėjo 8 tūkst. eurų. Jei subyres euro zona, kiek taupiam vokiečiui tai vėl kainuos?
Taigi eilinis vokietis nenori padėti Graikijai. Kaltės jausmas, kuris po karo ištisus dešimtmečius kamavo jos piliečius, metams bėgant nyksta. Tradicinis vokietis nori būti lygiateisis žemyno gyventojas. Kita vertus, pragmatiškieji vokiečiai jau nėra tikri dėl rytojaus. Šlubuojanti ekonomika jau negarantuoja darbo vietos, o socialinės išmokos leidžia tik vegetuoti. Tai juos erzina. Kam mokėti tingiems graikams, kai ir patiems ateitis nėra aiški. Geriau tuos pinigus investuoti į vietos pramonę.
A. Merkel sukurtas traktatas, vėliau pavadintas Lisabonos sutartimi, jai pelnė Europos motinos vardą. Vaikui susirgus gera motina darys viską, kad jis pasveiktų. Kai tradiciniai ir netradiciniai vaistai jau nebepadeda, ji kreipiasi į Aukščiausiąjį. Matyt, Europai tikrai ne kas, jei Europos motina prašo Dievo tarpininko paramos.
Jei kris Europos valiuta – žlugs Europa, įsitikinusi A. Merkel. Ji patikina darysianti viską, kad to nenutiktų.
