Šiais laikais itin madinga dėmesį prilyginti prekei ar net valiutai. Pasak Esther Dyson, daugelis kompanijų tik ir stengiasi „dėmesio atkreipimo“ veiksmą, kitaip tariant kliento pastabumą, paversti strateginiu savo veiklos tikslu. Gaila, bet daugelis tokių įmonių tiesiog maišo „dėmesio“ ir „noro (pirkti)“ sąvokas (angl., „attention“ - „intention“). Visgi dabartiniame pasaulyje „dėmesys“ gali būti išmatuojamas – daugiausia dėl interneto galimybių.
Bet dėmesys vis vien neturėtų būti vadinamas preke ar valiuta: jis gali būti nuperkamas ar parduodamas, bet niekada netaps trečiosios šalies nuosavybe ar įkeičiama preke.
Kol kai kurios kompanijos siekia bet kokia kaina atkreipti į save dėmesį vien tam, jog pasipelnytų, dauguma žmonių savo asmeninio dėmesio skyrimą laiko išimtinai intymiu ir „nuosavu“ savo veiksmu. Štai, pavyzdžiui, „Facebook“ tinklapyje bet kurio vartotojo „draugai“ savaime dar neapibrėžia santykių su jais intensyvumo, kokybės ar galų gale realaus tokių draugysčių „draugiškumo“. Panašiai yra ir su dėmesiu – realus dėmesys yra parodomas paties žmogaus, o tas „dėmesys“, kuris kyla iš kompiuterio, dar nenurodo realaus tokio „dėmesio“ pobūdžio. Tikėtina, jog kompiuterio vartotojo parodytas dėmesys gali būti netgi neigiama susidomėjimo išraiška – pasipiktinimas ar nusivylimas.
Anot E. Dyson, iš esmės dėmesys gali būti vertinimas trimis kiekybiniais aspektais: laiku, ryšio intensyvumo santykiu bei dėmesio vertingumu. Norint iliustruoti, kaip dėmesio rodymą galima įvertinti šiais skirtingais aspektais, reikalinga trumpa konkretaus pavyzdžio analizė
Įsivaizduokite, jog Jonas ir Alisa dalyvauja pasimatyme. Laiko atžvilgiu viskas pakankamai aišku – dėmesys gali būti įvertinamas pagal tai, kiek laiko vienas partneris skiria kitam. Antra, svarbu atsižvelgti ir į tai, kaip yra paskirstomas dėmesys. Jei visą žmogaus dėmesį laikytume sudėtine žmogaus domėjimosi bet kuo suma, tai Jono ir Alisos atveju galėdami įvertinti, kiek dėmesio Jonas skiria savo draugei, o kiek merginai, sėdinčiai prie gretimo staliuko, išsiaiškintume jo dėmesio pasiskirstymo santykį. Tokiu būdu galėtume įvertinti, kokiu intensyvumu Jonas domisi Alisa.
O kaip gi su dėmesio vertingumu? Į šį klausimą galima atsakyti, paanalizavus trečiąjį dėmesio vertinimo kriterijų. Čia svarbiausia yra įvertinti tai, kas rodo dėmesį ir kas jo susilaukia. Tarkime, Jonas yra itin turtingas ir įtakingas žmogus. Arba Alisa yra išskirtinai daili mergina. Tokios savybės, anot E. Dyson, lemia ir bendrą dėmesio „vertingumą“. Tad asmens santykinė „vertė“ apsprendžia ir jo rodomo dėmesio „vertingumą“. Be to, svarbu įvertinti ir tai, ar dėmesio objektas tikrai trokšta jam rodomo dėmesio.
E. Dyson paskutiniąją savo idėją aiškina kitu pavyzdžiu. Jei garsus žmogus, tarkime, buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris turėtų pravesti jums paskaitą apie JAV saugumo politiką, ar jis sutiktų apie tai papasakoti asmeniškai jums vienam? Deja, greičiausiai ne. Kita vertus, jei jo klausytojų auditoriją sudarytų bent tūkstantis žmonių, ketinančių už paskaitą sumokėti nemenkus pinigus, tuomet galimybė tapti Kissingerio dėmesio objektu žymiai išaugtų. Žinoma, jis lygiai taip pat galėtų nemokamai apie tai papasakoti dešimčiai svarbiausių JAV administracijos narių ar netgi vienam žmogui, pavyzdžiui, JAV prezidentui. Šis pavyzdys turėtų padėti lengviau suvokti E. Dyson pateikiamo argumento logiką.
Teigiama, jog žmonės vienokiu ar kitokiu būdu dėmesį perka ir parduoda beveik nuolatos. Dažniausiai dėmesys tampa sudėtine kokio nors sandorio dalimi. Pavyzdžiui, restorane jūs paliekate nemažai arbatpinigių jums išskirtinį dėmesį parodžiusiam padavėjui. Žmonės sumoka daugiau pinigų už tai, kad skristų pirmąja klase. Ir daro tai ne vien todėl, jog skrendant pirmąja klase jie yra pavaišinami prabangiais gėrimais. Jie moka ir už tai, jog aptarnaujantysis personalas jiems parodytų išskirtinį savo dėmesį.
Interneto amžiuje visa tai tapo dar labiau pastebima. Anksčiau žmonės buvo linkę domėtis tik savo aplinkos žmonėmis bei „žvaigždžių“ gyvenimais, tuo tarpu naudodamiesi internetu šiuolaikiniai žmonės dažnai pradeda sekti net nepažįstamų asmenų gyvenimus ir jų veiklą. Nenuostabu, jog internetas tampa puikia priemone pritraukti kitų dėmesį.
Lygiai tokia pat logika vadovaujasi ir stambiosios kompanijos, siekiančios išnaudoti interneto teikiamas naujas galimybes. Kompanijos siekia, jog jų klientas pasijaustų apdovanotas jų dėmesiu. Savaime suprantama, jos nenori priversti klientą manyti, jog jų dėmesio yra primygtinai reikalaujama, verčiau jos įtikins, jog jų dėmesys yra nuoširdus, o vėliau už savo parodytą dėmesį pateiks jums sąskaitą.
Kaip minėta, tokį interneto pasaulyje dominuojantį dėmesį galima išmatuoti. O tai padaryti pakankamai paprasta – „Twitter“ ar „Google+“ sekėjų, „Facebook“ draugų ar fanų skaičius kompanijoms priduoda papildomų reputacijos taškų. Tai neva gali patvirtinti apie tai, jog jie yra puikūs savo srities atstovai. Kita vertus, žmonės atsižvelgia į tokį statistiškai įvertinto dėmesio kuriamą įvaizdį. Ir tai daro daugiausia todėl, jog jie tai vėlgi supranta kaip naują galimybę atkreipti į save dėmesį. Nenuostabu, juk eiliniam vartotojui statusas visuomet yra svarbus.
Tai suprasdamos didžiosios kompanijos kuria atitinkamas strategijos – pavyzdžiui, suteikia savo vartotojams neva privilegijuotas galimybes kaupti lojalumo taškus ar gauti kokias nors nuolaidas. Nors dažniausiai praktinė vertė klientams iš to nebūna didelė, bet jie vertina patį dėmesio parodymo faktą ir taip įgaunamą svarbesnį statusą. Taigi ši situacija, anot Dyson, reiškia tai, jog iš esmės yra kuriama nauja vertybių sistema – visiškai egocentriška, kurios esmė yra dėmesio kontroliavimas (tiek jo rodymas, tiek atkreipimas), atsižvelgiant į kieno nors konkretų statusą.
Tad suinteresuotoms kompanijoms šiuo metu svarbiausia tai, kokia apimtimi įmanoma išplėsti šios logikos veikimą versle. Kitaip tariant, kiek virtualus statusas gali prisidėti prie prognozuojamo klientų elgesio. Tuo tarpu paprasti žmonės turėtų būti suinteresuoti susivokti, ką gi galų gale jie iš tikrųjų vertina – ar įmonių reputaciją, ar juos aptarnaujančio žmogaus skiriamą dėmesį, ar artimo draugo kompaniją. Atsakymas į šį klausimą, be abejo, nulems ir tai, kokiu principu jie bus linkę paskirstyti savo dėmesį.
Esther Dyson, „EDventure Holdings“ pirmininkė, aktyvi visame pasaulyje besikuriančių kompanijų investitorė. Ji domisi informacinėmis technologijomis, sveikatos priežiūros, privačios aviacijos ir kosmoso kelionių sritimis.
