Ką visa tai reiškia ir kodėl Švietimo ir mokslo ministerija tapo savotišku „garo katilu“ apie kurį visi trypčioja? Pokalbiui apie tai pakvietėme politologą, ISM Ekonomikos ir politikos studijų programos vadovą Vincentą Vobolevičių.
Netrukus po to, kai Prezidentė pareiškė, kad pasiūlytasis kandidatas jai nepriimtinas, Ministras Pirmininkas sulaukė nedviprasmiškos konservatoriaus Jurgio Razmos užuominos, kad prieš viešai teikiant šalies vadovei kandidato į ministrus kandidatūrą, buvo galima „pasiderinti“. „Ar tai yra normalu, kad štai jūs viešai pateikiat tą kandidatūrą ir Prezidentė ją atmeta? Ar vis dėlto nereikėtų vadovautis nerašytom taisyklėm ir prieš tai pasiderinti tokius veiksmus, kad žmogaus nepastatyti į nepatogią padėtį“, – klausė premjero J. Razma, suabejojęs ir tuo, ar V. Gedvilas gali toliau eiti Seimo vicepirmininko pareigas.
Ką reiškia šie „dvaro žaidimai“? Gal V. Gedvilo biografijoje tikrai yra labai „juodų“ dėmių? Ir kam kils didžiausios problemos – „darbiečiams“, kuriems teks ieškoti naujo kandidato, premjerui ar visai valdančiajai koalicijai?
V. Vobolevičius: Manau, kad tai susiję su artėjančiais Seimo rinkimais. Jau pasigirsta teiginių, kad tai – prigimtinės Prezidentės neapykantos Darbo partijai rezultatas, todėl ji ir ieško kiekviename ministre „krislelio“. Bet „darbiečiai“ yra delegavę bent kelis ministrus, kurių veikloje galima rasti rimtesnių problemų ir kurių biografijoje taip pat būtų galima rasti prie ko prikibti. Ir visada Prezidentė, nors ir pykdama, į tokį akivaizdų, aštrų konfliktą nėjo. Todėl manau, kad tai, jog šis konfliktas įsiplieskė likus mažiau negu pusantrų metų iki rinkimų yra labai svarbus. Tai dalis tiek šalies vadovės, tiek Darbo partijos priešrinkiminės strategijos.
Manau, Darbo partija norėtų būti barama, gal net norėtų išeiti iš valdančiosios koalicijos, kad būtų patogiau eiti į rinkimus kaip opozicijos partijai. Bet Prezidentės žaidimas kitoks. Tai nėra V. Gedvilo problema – aš manau, kad jo nuodėmės yra nedidelės. Nebūna dūmų be ugnies, bet praeityje yra buvę ministrų su daug įspūdingesnėmis istorijomis.
Tai ir ne Darbo partijos problema, kadangi jai naudinga konfrontacija su Prezidente. Bet tai bus premjero Algirdo Butkevičiaus ir socialdemokratų problema. Tai mes jau matome iš konservatorių elgesio. Pavyzdžiui, J. Razmos pastebėjimai, kad jūs nepasitarę siūlote, kaip dabar jam jaustis, ar jis gali toliau būti Seimo pirmininko pavaduotoju, yra logiški. Kita vertus, tai yra bandymas Prezidentės poziciją pateikti ne kaip puolimą prieš Darbo partiją, bet pastatyti premjerą į nepatogią situaciją artėjant rinkimams.
Įspūdis, jog premjeras proteguoja korumpuotus darbuotojus, yra puiki dovana prieš jį dabartinei opozicijai: populiari Lietuvoje Prezidentė įžvelgia Seimo vicepirmininko veikloje korupcijos faktų, o tu jį gini… Kadangi užstoti korumpuotą politiką yra nepopuliaru, „fokuso“ esmė yra sumenkinti socialdemokratus.
Vadinasi, šie „žaidimai“ didžiausią pavojų kelia A. Butkevičiui ir socialdemokratams?
V. Vobolevičius: Manau, kad mūsų Prezidentė jaučia prielankumą dešiniesiems – nežinau, ar labiau konservatoriams, ar liberalams, bet neabejoju, kad jos širdis labiau plaka dešinei pusei, tačiau jei ji toliau „tarkuos“ Darbo partiją, pastarajai išeitų tik į naudą. O socialdemokratai negali per daug kenkti Darbo partijai, nes ji gali išeiti iš koalicijos.
Kadenciją jie gal ir baigtų, bet A. Butkevičius viešoje erdvėje atrodytų ne taip, kaip jis norėtų atrodyti: tyliai, ramiai, ekonomika auga, o aš esu „fainas“ žmogus. Taip nebūtų, jei „darbiečiai“ pasitrauktų iš koalicijos. Jam joks didelis pasikeitimas nenaudingas, kadangi būtent „status quo“ padėtis leido jam pasiekti tokio didelio populiarumo.
Kita vertus, būdama koalicijoje, ji šiek tiek prikanda liežuvį, nes ir jos ministrai vyriausybėje sėdi. Išėjusi iš koalicijos ji taptų daug agresyvesnė ir pradėtų totalinį puolimą, nes partijos lyderiai neturi ką prarasti. Dalis šios partijos rinkėjų simpatizuoja socialdemokratams, todėl socialdemokratams kyla pavojus juos prarasti. Dėl to A. Butkevičiui kiltų nemažas galvos skausmas, nors jis vis dar būtų premjeras. Todėl jis ir nenori paleisti „darbiečių“ iš koalicijos ir priverstas ginti Darbo partijos atstovus, o tuo Prezidentei padedant gali pasinaudoti dešinieji. Jie dabar gali „tarkuoti“ premjerą dėl to, kad jis proteguoja korupciją, valdo nekompetentingai, nes teikia nepatikimas kandidatūras.
Bet gal Darbo partija tikrai neturi ką daugiau pasiūlyti į ministrus? Ir kaip toliau klostysis įvykiai?
V. Vobolevičius: Gal ir egzistuoja, tačiau ne kritinis, kandidatų trūkumas. Ir ką J. Razmos siūlymas iš anksto suderinti su šalies vadove? Bendradarbiavimas ir konsultavimasis tarp Prezidentės ir premjero yra savaime suprantamas dalykas. Bet turbūt nebuvo dėl ko labai konsultuotis. Ministras Pirmininkas derino V. Gedvilo kandidatūrą su Darbo partija ir manau, kad A. Butkevičius ją teikdamas viską žinojo, bet neturėjo kito pasirinkimo.
Darbo partija ko gero neturi ministro, kuriam nebūtų galima nieko prikišti. Bet siūlydami bet ką kitą jie būtų sulaukę panašaus rezultato, o V. Gedvilas yra geras karys, kurį galima pasiųsti į mūšį – populiarus, iškalbus, paskui jį dabar nesivilko jokie šleifai. Tai bene geriausia, ką jie dabar gali pasiūlyti ir iš profesinės, ir iš strateginės pusės. Gal jis konservatoriams ir neimponuoja, bet rinkėjui jis lyg ir paribio grupės atstovas – šiek tiek linkstantis į socialdemokratus, šiek tiek į liberalus, ir jei jį labai muši, atstumsi šią grupę… Kodėl liberalai tyli? Jie turi šansų tuos rinkėjus, kuriems patinka V. Gedvilas, persivilioti pas save.
Gal „darbiečiai“ dabar ieškos nepartinio kandidato, panašiai, kaip Arūnas Valinskas įkalbėjo Arūną Gelūną tapti kultūros ministru? Gal jie irgi suras tokį „gelūną“? Gal būt tai bus švietimo srities atstovas, kaip ir Dainius Pavalkis. Tai būtų vienas būdas numarinti konfliktą. Bet tai Darbo partijai gali būti nepatrauklu, nes nepartinis ministras gali, kaip ir D. Pavalkis, neatidirbinėti partijai ir nepaversti mokyklų rinkimų štabais.
Manau, dar kurį laiką tęsis konfrontacija, gal būt bus keičiamasi nuomonėmis dėl V. Gedvilo, bet stiprios lyderės įvaizdį puoselėjanti Prezidentė greičiausiai nesitrauks. Tiek ji, tiek Darbo partija pasistengs iš šios situacijos gauti sau kuo daugiau naudos, todėl dar kurį laiką viskas tęsis. Kadangi tai nenaudinga premjerui, net ir turėdamas ribotą ėjimų pasirinkimą, jis greičiausiai bandys siūlyti Darbo partijai kokius nors sprendimus, pavyzdžiui, nekompetentingas kaip ministras, tačiau partinis žmogus, turintis itin švarią praeitį ir galintis dirbti rinkimų štabo nariu.
O kaip viskas baigsis? Protingiausia būtų siūlyti žmogų iš šalies, bet Darbo partijai tai nepriimtina. Todėl gal būt po kurio laiko bus pasiūlytas kitas kandidatas, kuris Prezidentei bus priimtinas, bet kada tai įvyks, sunku prognozuoti.
