Politiniai skandalai trunka gana ilgai, o jų poreikis vis didėja.
Skandalai tapo pagrindiniu politinės kovos ginklu, o politinė kova vyksta be perstojo. Todėl skandalų daugėja: nelaukiant vienų pabaigos jau daromos užuominos apie kitus galimus arba išmetami viešumon jų ruošiniai. Kadangi į žiniasklaidos paviešintas skandalingas aplinkybes ne visada publika atkreipia dėmesį – skandalui įsukti reikalingos didelės politikų ir žiniasklaidos pajėgos, - tai tokie „projektai“ imami ruošti Seime. Seimas teikia daugiau galimybių įsukti skandalą jau vien dėl to, kad žiniasklaida vienaip ar kitaip komentuos visokius seimūnų pasvarstymus bei papaistymus.
Liberalai demokratai Seime užregistravo pasiūlymą sudaryti komisiją, kuri ištirtų, kokiomis aplinkybėmis Gediminas Kirkilas tapo premjeru. Tos aplinkybės gali būti labai įdomios, tik ar šiuo metu laikas vienai partijai, neužsitikrinusiai kitų partijų palaikymo, imtis tokios veiklos, dėl kurios valstybė patirs didžiulių nuostolių – „pakabinus“ premjerą visa valdžia kuriam laikui atiteks aukščiausio rango valdininkijai, kuri galės veikti savo nuožiūra ir nebeatsiskaitydama jokiems politikams. Jau nekalbant apie valstybės pažeminimą užsienio partnerių akyse, juolab tų, su kuriais ruošiamasi statyti atominė elektrinę. O juk jokių ypatingų aplinkybių, kurios iš esmės papildytų jau žinomas ir aptarinėjamas, Seiko komisija neatskleis.
Šios priešrinkiminių viešųjų ryšių akcijos sumanytojams aišku, kad rinkimai priartės greičiau, nei tai komisijai pavyks pradėti darbą. Kitas svarbus dalykas tas, kad ji neturi iš kur traukti jokių duomenų – gal Rolando Pakso bendražygiai įsivaizduoja specialiąsias tarnybas sekus premjerą ir dabar jau pasirengusias jiems pateikti „slaptų“ duomenų? O gal jiems žinomi žmonės, kurie yra pasiruošę ką nors įdomaus papasakoti? Net jei tokių ir atsirastų, tai jų pasakojimų komisijai niekas ir niekaip negalėtų atskirti nuo paistalų ar sąmoningo šmeižto. Galima nujausti, jog jei tokia komisija rimtai, vadinasi, neišvengiamai kvailai imtųsi darbo, tai publikos akyse labiau diskredituotų save nei premjerą.
Tačiau į tokį priešrinkiminį libdemų žingsnį valdančioji koalicija atsakė kur kas įspūdingiau – 37 Seimo nariai užregistravo nutarimą, kuriuo numatoma sudaryti laikinąją komisiją galimoms grėsmėms Lietuvos valstybės interesams, nacionaliniams projektams ir nacionaliniam saugumui ištirti. Komisijai keliama užduotis iki spalio mėnesio išsiaiškinti, kas paveikė ar galėjo paveikti „Tvarkos ir teisingumo“ ir Tėvynės sąjungos“ vadovybę, kad toji neva ėmėsi diskredituoti Lietuvos strateginį energetikos projektą bei kuriamą nacionalinio investuotojo kompaniją. Atkreiptinas dėmesys, jog iniciatoriai šiuo savo veiksmu lyg ir cementuoja naująją valdančiąją koalicija.
Įpratome prie kai kurių Seimo narių ar jų grupių neatsakingumo bei kliedesių, bet kad politinio neatsakingumo paranoja apimtų visą valdančiąją koaliciją – to dar neteko regėti. Vienos parlamentarų grupės kliedesį nutariama perspjauti keliasdešimt kartų pranokstančiu „kokybiškesniu“ politiniu kliedesiu. Plika akimi matomas kerštas ir menki rinkiminės kampanijos tikslai, taip pat geismas kuo greičiau atidirbti nacionalinio investuotojo šeimininkams. Tiems tikslams aukojamas valstybės prestižas, taip pat politinio elito garbės likučiai (jei tokių dar buvo likę). Be to, jaučiama ir tam tikra užuomina prezidentui Valdui Adamkui, kad jis pasirašytų pateiktą įstatymą.
Pabandykime kiek atsitolinti nuo vietinės politinės scenos ir pažvelgti į valdančiosios koalicijos iniciatyvą iš šalies. Ką matome ir girdime? Visai Europos Sąjungai, taip pat NATO organizacijai oficialiai pranešama, kad Lietuvos Seime veikia dvi parlamentinės partijos, kurių tikrieji šeimininkai sėdi užsienyje. Užsienio stebėtojo akimis tokios komisijos kuriamos tik turint pakankamai svarių įtarimų, tad komisijos kūrimas tokius įtarimus daro svaresniais. Tad peršasi dar viena išvada – Lietuvos parlamentinė demokratija tapo užsienio politinių jėgų įrankiu. Žvelgiant iš šalies, visiškai nesvarbu, kokios partijos tokiais ryšiais kaltinamos.
Mūsų „valstybiniams strateguotojams“ visiškai nerūpi valstybės prestižas, juolab jų niekaip nesaisto politinė atsakomybė, nes jie nėra politikai. Svarbiausia smogti politiniams priešininkams atsakomąjį smūgį ir padėti būsimų skandalų minas Seimo rinkimų kampanijai. Nori nenori prisimeni Algirdą Brazauską – kad ir ką apie jį kas kalbėtų ar manytų, tačiau valstybės prestižas šiam politikui nebuvo tuščias žodis, o dabartiniai socialdemokratų vadovai elgiasi kaip klusnios „strateguotojų“ marionetės.
Tos komisijos sumanytojai sykiu gana subtiliai pasityčioja iš Lietuvos visuomenės – juk ryšiais su užsienio – kokio kito užsienio, jei ne Rusijos – jėgomis kaltina ne kas kitas, kaip „Dujotekanos“ statytiniai ir jų aplinka. Čia jokia strategija nė nekvepia. Pasitelkiama sena ir veiksminga taktika – vagiui svarbu pirmam sušukti „laikykit vagį“ Visi sukčiai tokią taktiką taiko nė nemirktelėję – jos apraiškų regėjome a. a. Vytauto Pociūno šmeižimo ir juodinimo kampanijoje. Panašus braižas. Tik klausimas, ar vėliau pats nacionalinis investuotojas džiaugsis aplipęs tokiais „strateguotojais“, kurie visomis jėgomis politikų rankomis kuria iš užsienio valdomos valstybės įvaizdį.
