Antradienį sukanka lygiai dveji metai, kai prezidentė D. Grybauskaitė buvo inauguruota. Jos veiklą vertinantys ekspertai pabrėžia piktesnę retoriką, didesnį dėmesį vidaus politikai nei buvo būdinga jos pirmtakams. Dauguma siūlo rezultatų dar palūkėti.
Per trumpas laikas vertinimui
Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų katedros vedėjas, politologas, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Antanas Kulakauskas portalui „Balsas.lt“ sakė, kad prezidentę yra pagrindo laikyti bent jau kai kurių reformų iniciatore. Faktas, kad prezidentė reitingais ir jų stabilumu pranoksta savo pirmtakus, jo nestebina.
„Nekalbant apie labai jau tolimus laikus, kai prezidentu dar buvo velionis Algirdas Mykolas Brazauskas, lyginant su Valdu Adamkumi, prezidentė daug labiau atsigręžė į vidaus reikalus, tą pačią teisėtvarką, kas publiką labiausiai domina ir kuo yra labai daug nepatenkintų. Jos kalbos ryžtingos, kaip ir kai kurie veiksmai, pavyzdžiui, keičiant valdininkus“, – jos populiarumą paprastai aiškina A. Kulakauskas.
Pasak A. Kulakausko, reformas kai kuriose srityse ji bent jau pradėjo. „Apie rezultatus kalbėti dar anksti, bet pradžia jos padaryta yra kaip reformatorės. Bet koks rimtesnis istorikas jums paskys, kad dveji metai yra per mažai, kad net pilnai įgyvendintum bet kokią rimtą reformą. Paprastai rezultatai pasirodo mažiausiai po dešimties metų“, – kalbėjo analitikas.
A.Kulakauskas sakė, kad D. Grybauskaitės politines pažiūras ir šiandien yra sunku apibrėžti. „Pagal viską atrodytų, kad ji lyg ir centro dešinioji, bet apibrėžti sunku. Kita vertus, žymus politologas Danielis Bellas dar prieš kelis dešimtmečius nurodė, kad tik teorijose ideologijos būna vientisos. Daugelis politikų vienais klausimais pasisako kaip konservatoriai, kitais kaip liberalai, trečiais kaip socialistai. Politikai, jei jie nori likti valdžioje, turi spręsti visuomenei rūpimus klausimus. Dėl to juk keičiasi ir partijos valdžioje, ir politikai. Prezidentė kalba tai, kas populiaru, derindama su reitingais, daugiausiai kaip centro dešinioji“, – mano jis.
Analitikas pripažino, kad daugelyje sričių kalnų nenuversta, tačiau abejojo ir tuo, ar prezidentė apskritai gali tai padaryti. „Nežinau, nes ji juk nėra, kaip Baltarusijoje Aleksandras Lukašenka. Aš, pavyzdžiui, teigiau ir teigsiu, kad savivaldos reforma yra pamatų pamatas. Tikros, bendruomeniškos savivaldos įdiegimas gali iš esmės pakoreguoti valdymo modelį. Pavyzdžiui, dėl tiesioginių merų rinkimų jau panašu, kad prezidentė pribrendo, nors niekada konkrečiai nesuformulavo, kokios turi būti tiesiogiai renkamo mero galios“, – pastebėjo jis.
Vietoj sielvartavimo – rūstavimas?
Ekonomistė Aušra Maldeikienė portalui „Balsas.lt“ sakė matanti tik įvaizdžių skirtumus tarp kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus ir D. Grybauskaitės. „V. Adamkus sielvartaudavo, o D. Grybauskaitė rūstauja“, – ironiškai sakė ji.
Pasak A. Maldeikienės, prezidentė ekonomikos srityje nėra jokia reformatorė. „Pristatydama save, kaip reformatorę, ekonomikos srityje ji visiškai nieko naujo neįnešė. Ji toliau gina per dvidešimt metų susiklosčiusią paradigmą, kurioje vyrauja ne visuomenės interesas, ne samdomo darbo darbo ir verslo interesų derinimas, o atstovavimas tam tikriems verslo interesams. Tai, kad keičiasi verslo grupės, kurios atstovaujamos – atskiras klausimas“, – kalbėjo ekonomistė.
Pasak A. Maldeikienės, prezidentė visiškai remia premjero Andriaus Kubiliaus ekonominę politiką. „Ji tiki, kad taupymas yra svarbiausia, kad tas taupymas išgelbės Lietuvą, tačiau pats taupymas yra gana selektyvus. Jie su A. Kubiliumi ir čia labai sutampa. Kai prabylama apie tai, kieno sąskaita taupoma, prisimenama tik viena gyventojų grupė, t. y. pensininkai. Reikalaujama jiems pensijas atstatyti ir t. t. Nors, jei mes pažiūrėsime į statistiką, tai pernai valdžios sektoriaus išlaidas daugiausia – 13 procentų – sumažėjo algų sąskaita. Daugiau nei 9 procentus sutaupė mažėjusios socialinės išmokos. Šitų žmonių prezidentė niekada neatsimena ir mano, kad tai normalu“, – stebėjosi ji.
Kaip teigia A. Maldeikienė, prezidentė yra pamiršusi vieną iš konstitucinių teisių, t. y. pagrindinio įstatymo 48 ir 52 straipsniuose garantuotą teisę į socialinę apsaugą nedarbo atveju. „Bedarbiai vidutiniškai prarado apie 30 procentų pajamų. Tiems bedarbiams, kurie anksčiau dirbo labiau kvalifikuotą darbą ir gavo didesnį atlyginimą, išmokos, pagal 2009 metais priimtą įstatymą, sumažintos per pusę ir sutrumpintas jų mokėjimo laikotarpis. Šių žmonių prezidentė irgi niekada neprisimena, o problema yra didelė. Jei dėl pensininkų kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, tai bedarbiai yra neorganizuota socialinė grupė, o mūsų profsąjungos man išvis labai keistos. Prezidentė čia nemato problemos ir turbūt dėl rimčiau niekada nešneka ir apie emigraciją. Paskutiniame jos metiniame pranešime net toks žodis nepaminėtas“, – kalbėjo pašnekovė.
A.Maldeikienė tvirtino, kad kai kurie šalies vadovės pasisakymai nesuderinami su tuo ekonomikos modeliu, kuris deklaruojamas Konstitucijoje. „Lankydamasi Pabradėje, valstybės išlaikomame socialinės pagalbos centre, kur globojami neįgalūs vaikai, D. Grybauskaitė auklėtojoms, uždirbančioms po 800–900 litų sakė: mes niekuo negalime jums padėti. Už darbą, jei jau taikome kapitalizmo modelį, reikia ne padėti, o mokėti. Žmogus, pagal Konstitucijos 48 straipsnį turi teisę laisvai rinktis darbą ar verslą (verslininkas nėra koks išskirtinis) ir turi teisę į teisingą atlyginimą. Jei valstybė negali teisingai mokėti – jie neturėtų šių žmonių samdyti. Sakyčiau, D. Grybauskaitė – klasikinė pseudodešinioji. Dešinumas matomas verslo pusėje, tačiau visiškai nesuvokiama samdomo darbo vieta visoje struktūroje. Neturėdama jokios vidinės ideologijos ji tiesiog kalba tai, ką lietuviai nori girdėti, nepasakydama nieko konkretaus. Kalba apie kažkokius išlaikytinis, bet kai neaišku, kas ką išlaiko – visi priskiria kitiems. Iš šalies žiūrint į procesus atrodo, kad dabar vienos verslo grupuotės išstumia kitas. Gal tai ir geriau – tikėjimo dovanos šioje srityje neturiu“, – tikino ji, pridurdama, kad šalies vadovei greičiausiai pačiai trūksta tikro ekonominio išsilavinimo.
Pasak A. Maldeikienės, šalies vadovė dažnai kalba nieko nereiškiančiomis frazėmis. „Ji niekada nėra linkusi aiškinti savo sprendimų, tad belieka kalbėti tai, kas tautai patinka. Kovosime su korupcija, pagausime, nubausime – ką nubausime, už ką nubausime – neaišku. Manau, kad visa tai reiškia ir jos komandos intelektualinį skurdą, jei ji tą komandą apskritai girdi“, – abejojo A. Maldeikienė.
Pykstasi su savimi?
Politologas Vladimiras Laučius laikosi nuomonės, kad pastaruoju metu Lietuvos politiką ėmė lemti interesų grupių spaudimas. „V. Adamkus viename savo metinių pranešimų kalbėjo apie oligarchijos grėsmę. Toji grėsmė nedingo, bet V. Adamkus nustojo apie ją kalbėti. Galima kelti klausimą – kodėl nustojo? Bet galima ir nekelti, nes yra svarbesnių klausimų. Tarp jų – koks yra prezidentės D. Grybauskaitės santykis su vadinamąja oligarchija?“, – sakė jis portalui „Balsas.lt“.
Anot V. Laučiaus, Lietuvoje „oligarchija“ vadinama ne visai tai, kas yra oligarchija. „Kalbėkime apie pinigų valdžią: plutokratiją. Lietuva tapo daugeliu atžvilgių plutokratine valstybe – į tai atkreipia dėmesį ir mūsų nepriklausomybės architektas Vytautas Landsbergis. D. Grybauskaitė yra valstybės vadovė, kuri ne tik yra atspari plutokratinėms tendencijoms, bet ir nuoširdžiai stengiasi jas pažaboti. Manau, tai viena svarbiausių jos didelio populiarumo priežasčių. D. Grybauskaitė yra kovojanti prezidentė, o jos kova – tai kova su plutokratija“, – svarstė V. Laučius.
„Jei nesišaipome iš frazės „žmonių valia“, tai nesišaipydami galime sakyti, jog D. Grybauskaitė yra žmonių valios atstovė“, – pripažįsta V. Laučius. Vis dėlto, anot jo, reiktų pripažinti ir tam tikrus jos valdymo minusus. „Vienas didžiausių minusų yra vadinamoji „europinė“ užsienio politika, kuri naudinga nebent vienai Europos daliai – Rytų, tai, kuri prie Volgos. Dėl kažkokių mistinių CŽV kalėjimų D. Grybauskaitė ryžosi gadinti santykius su Amerika. O gadinti santykius su Amerika yra tas pat, kas gadinti santykius su savimi“, – aiškino V. Laučius.
Apie užsienio politiką spaudos konferencijoje prezidentė beveik neužsiminė.
Kaip teigia V. Laučius, vidaus politikoje didžiausia D. Grybauskaitės klaida yra pritarimas Andriaus Kubiliaus vyriausybės veiksmams. „Žmonės, kurių valiai prezidentė atstovauja, anksčiau ar vėliau paklaus: „Gerbiamoji, kodėl Jūs rėmėte šitą šutvę?“ Ir jei prezidentė atsakys – „aš juk kritikavau ministrą Kazlauską!“ – toks atsakymas turės poveikį nebent Arūnui Valinskui, kuris ministro Kazlausko nekritikavo, bet ne Lietuvai. D. Grybauskaitė per daug susisiejo su A. Kubiliumi, jo vyriausybe ir jo aplinka. Todėl kai prabyla premjero patarėjas Virgis Valentinavičius, apie politiką mąstančiam žmogui natūraliai gali kilti klausimas: gal ir A. Kubilių mylinti prezidentė mąsto panašiai, kaip V. Valentinavičius? Prezidentė Dalia Grybauskaitė turėtų būti gerokai reiklesnė A. Kubiliaus vyriausybei, nenuolaidžiauti ir netylėti, kai ši vyriausybė akivaizdžiai klysta“, – pabrėžia politologas.
