Klimato kaita mažina pusiau uždaros Baltijos jūros vandens druskingumą ir veikia jos ekologinę sistemą. Apie tai liudija Europos mokslininkų tyrimų duomenys. Be to Arkties ledynų tirpimas skatina rūšių apsikeitimą tarp Atlanto ir Ramiojo vandenynų, pažeisdama jų pusiausvyrą.
Vandens telkinių temperatūros pasikeitimai gali ne tik išvaryti endemines rūšis iš neįprastų vandens telkinių, tokių kaip Baikalas, arba išlaisvinti įkalintą dujų hidratuose vandenyno dugne metaną. Europos mokslininkų, įgyvendinančių projektą Climate Change & European Marine Ecosystem Research (CLAMER) tyrimai parodė, kad klimato kaita lemia jūrų druskingumo sumažėjimą ir išstumti iš jų vietinius gyventojus.
Taip Baltijos jūros druskingumo sumažėjimas gali visiškai pakeisti jos ekosistemą, jau kenčiančią nuo besaikės pramoninės žvejybos ir joje utilizuotų kenksmingų chemikalų, t. y. cheminio ginklo.
Atkeliaus naujos rūšys
„Dėl globalaus atšilimo padaugės kritulių baseinuose tų upių, kurios maitina Baltijos jūrą. Todėl jūra, su vandenynu sujungta tik siauru sąsiauriu, taps labiau gėla. Mūsų vertinimu, tai atsitiks per artimiausius 100 metų“, - mano programos CLAMER dalyvis, Plimuto universiteto Jūrų instituto (Didžioji Britanija) profesorius Krisas Reidas.
Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto docento D. Pupienio ir magistrės A. Bajerčiūtės 2012 m. atlikti Baltijos jūros vandens temperatūros ir druskingumo kaitos tyrimai patvirtina, kad Baltijos jūros druskingumas mažėja. Tačiau paskelbta prognozė, kad Baltija per artimiausius 100 metų taps gėla yra labai drąsi. Visų pirma – gamtiniai procesai Baltijos jūroje ir aplinkiniuose regionuose vyksta cikliškai. Baltijos jūros vandens druskingumo kaitos ciklas trunka 40 ir daugiau metų. Taigi po druskingumo padidėjimo ciklo, seka druskingumo sumažėjimo ciklas. Antra - druskingumo kaitą Baltijos jūroje lemia Šiaurės jūros druskingo vandens prietaka per Danijos sąsiaurius, upių nuotėkis ir vertikali sąmaiša. Baltijos jūra greičiau taptų gėla tuo atveju, jeigu užsidarytų minėti sąsiauriai, kas bent jau kol kas yra mažai tikėtina. Didesnį susirūpinimą šiuo metu kelia Baltijos jūros šiltėjimas. Per paskutinius 50 m. Baltijos jūros centrinėje dalyje vandens paviršiaus ir priedugnės temperatūra padidėjo 1 laipsniu.
Vandens šiltėjimo problema aktualiausia uždarose jūrose. Čia rūšims, įpratusioms prie šaltesnių vandenų, tiesiog nėra kur migruoti. Ekspertu vertinimu, Viduržemio jūroje iki 2060 metų trečdaliui iš 75 rūšių iškils grėsmė, o šešios visai išmirs. Kaimynystėje esančiai ir dar labiau uždarai Juodajai jūrai atšilimas pradžiai iššauks rūšių padaugėjimą – būtent ten, į šiaurę veršis gyviai iš Viduržemio jūros. Tiesa, jiems konkuruoti su ir taip neskaitlingomis Juodosios jūros vietinėmis rūšimis nebus labai sunku ir jau vietinėms rūšims iškils grėsmė.
Mokslininkai nustatė ir daugiau galimų klimato kaitos pasekmių. Štai šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje pradėjo atsirasti naujų planktono rūšių, kurios būdingos Ramiajam vandenynui ir išmirusios prieš maždaug 800 tūkst. metų. Mikroskopiniams organizmams kelią atvėrė Arkties ledynų tirpimas. Planktonas migravo per poliarines sritis vadinamuoju Šiaurės – Vakarų keliu.
Kosmosas arčiau nei okeanas
Nepaisant laimėjimų kosmose žmonija dar labai mažai žino apie Žemę – ištyrinėta tik 2 procentai pasaulinio okeano. Žinoma, kad jūros dumbliai yra puikus maisto šaltinis daugeliui vandenyno gyventojų. Tačiau atsiradus naujam „maistui“, esančiam bet kurios mitybos grandinės ištakose, bus sujaukta visą nusistovėjusią gyvybės sistemą Atlanto vandenyne.
Maždaug prieš milijoną metų, kai Arkties vandenynas dar nebuvo padengtas ledu, Ramiojo vandenyno vandenys Šiaurėje nekliudomi maišėsi su šiauriniu Atlantu. Tada Ramiojo vandenyno rūšys jau pergyveno dominavimo kaimyniniame „vandens telkinyje“ periodą. Kai kurios rūšys, gyvenančios Europą skalaujančiuose vandenyse atėjo būtent iš Ramiojo vandenyno. Tačiau per tūkstančius izoliacijos metų jos pasikeitė, pasikeitė ir mitybos grandinės. Šiandien dviejų didžiausių Žemės vandenynų dalinis susijungimas grasina rimtu sukrėtimu jų gyvajam pasauliui. Pasekmės, tame tarpe ir praktiškai žmogui naudingoms rūšims bus gana rimtos.
Stebima daugelio jūros rūšių migracijos per ašigalį tendencija, tačiau jų judėjimo greitis skirtingas. Todėl prognozuoti migracijos terminus ir mastus, o taip pat sąveiką su „vietiniais gyventojais“ labai sunku. Be to su „šiaurės migracija“ prie Europos krantų iš šiltesnių jūrų atsikrausto ne visada draugiškos rūšys. Taip gana nuodingos medūzos vis dažniau sutinkamos tradiciškai saugiuose Europos paplūdimiuose.
„Mums reikia daugiau žinoti apie tai, kas vyksta Europos jūrose. Ženklai, kuriuos mes matome jau dabar, rodo, kad klimato kaita atneša daugiau problemų negu naudos. Šiaip ar taip tyrimai padės nustatyti tikrąjį vaizdą ir pasiruošti būsimoms permainoms“, - įsitikinęs Karlosas Heipas, Nyderlandų Karališkojo jūrų tyrimų instituto generalinis direktorius.
