„2013-10-03 Alytaus aps. VPK gautas pranešimas, kad baldų parduotuvės angaras Geležinkelio g., Alytuje, pastato sienos išpieštas grafitų piešiniais. Nuostolis – 2 000 Lt“, - informuoja policija. Verslininkų turtą, kuris saugomas atsakingiau, piešėjai niokoja rečiau, tačiau pastaraisiais mėnesiais tai vis dažnesni atvejai. Jeigu į policiją kreiptųsi, padarytą žalą paskaičiuotų daugiabučių namų bendrijos, tai taptų kone kasdieniu gyventojų „darbu“, o žala būtų skaičiuojama dešimtimis tūkstančių litų.
Mieste sugriežtinus atsakomybę dėl netvarkingų, apipieštų fasadų – draudimai suveikė, deja, atvirkščiai. Alytuje nesunku atrasti daugiabučius, kurių sienas grafitai toje pačioje vietoje „papuošia“ ne pirmą kartą. „Uždažome, o po dienos kitos, žiūrėk – ir vėl“, - sako Naujoji g. 54 daugiabučio namo gyventojų bendrijos pirmininkė Aldona Marčeliūnienė.
Kitoje sporto rūmų esančiam namui grafitų „meistrai“ rodo ypatingą dėmesį. „Menus“ vos tik uždažius po dienos kitos randamas naujas grafitas. „220 lt – dažai, su darbu - 800 litų”, - vieno sienos sutvarymo kainą vardija A. Marčeliūnienė, kurios manymu, miesto savivaldybės klerkai fasadų tvarkymo taisykles ne įvedė, o tik „numetė ant pensininkų ir kitų gyventojų, baudomis prigrasino ir susidėję rankas laukia”.
Bejėgė ir policija. Alytus buvo išpaišytas žodžiu „šuo”, kas kart šis sienų „serialas“ tęsiamas. Ar kas nors surado tepliotojus? Rodos, ne. „Tik pastatas policijos matosi, deja, darbo – ne. Siūlo mums kameras ar jų muliažus įsirenginėti”, - tvirtina bendrijos pirmininkė, kurios manymu kartais grafitų chuliganus pati vos ne už rankos pagaunanti. A.Marčeliūnienė prisimena rytą, kai namo siena, kurią sutvarkė prieš kelias dienas, švari buvo 6 ryto, tačiau pusė devintos – jau „supeckiota“. Šiomis dienomis tai nutiko dar kartą.
„Įstaty...“, - ant renovuoto daugiabučio Naujojoje gatvėje užrašė iš taisyklių besišaipantys užrašų ant sienų kūrėjai. „Dažyk nedažęs - vis tiek...“, - ant buvusios vaikų poliklinikos sienos Vilties gatvėje pamokslauja ir toliau pastatą margina ne pačios aukščiausios meninio lygio paišeliotojai. Jie ant Jazminų gatvės daugiaaukščio užrašė ir manifestą - „Norim legalios sienos“. Tačiau legali siena – menka išeitis. „Tikrais“ save laikantys grafitininkai ar valdžios atstovų nurodytų sienų, pastatų piešia retai ir dažniausia tik tada, kai gauna „užsakymą“, kurį gali atlikti savo rankomis, bet svetimais dažais.
Ir su miesto meru, ir jo pavaldiniais ne kartą kalbėjusi ponia Aldona siūlo prie vieno stalo susėsti taisykles įvedusios savivaldybės, policijos, švietimo darbuotojus ir ieškoti bendros išeities. Tiesa, jeigu bus einama keliu – atpažinti grafitininkų stilių, parašus – šis kelias veda į niekur. Juk neretai tai – bendras, kartais atvykelių kūrinys, kartais „mėtomos pėdos” – ant sienos pasirašinėjama svetimais ženklais. Kitas atvejis – kai tuo pačiu ženklu pagal susitarimą ar atsitiktinai pasirašinėja asmenų grupė. Pavyzdžiui Vilniaus savivaldybė, netgi metusi didelias pajėgas sostinę savo marginusio „Solomon” neidentifikavo iki šiol.
A. Marčeliūnienė pastebi, kad kitai jos aptarnaujamai daugiabučio namo bendrijai, Naujoji g. 4, grafitų problem išspręsti pavyko. Gyventojams sieną nudažius viena spalva ant jos užrašą „Kirpykla“ užsirašė pastate dirbančios kirpyklos savininkai. Ar čia suveikė neraštas grafitų piešėjų etikos kodeksas – neniokoti kitų, panašaus žanro, stilingų užrašų, ar dėl kitų priežasčių, tačiau minėta siena pastaruoju metu neniokojama.
