„Lietuva – drąsi šalis“, – skelbia naujoji Lietuvos pristatymo pasaulyje koncepcija. Drąsos viršūnę turėtų vainikuoti užmojis pakeisti anglišką (!) Lietuvos vardą, nors balandžio pirmoji dar toli. Siūlau „Litva“ – tikrai visiems bus lengva ištarti. „Turkmenbaši“ Nijazovas buvo kuklesnis – jis keitė įprastinius vardus (pvz., mėnesių pavadinimus) tik vidiniam, savo šalies vartojimui.
Beje, šis užmojis keisti pavadinimą Lithuania kai kur pasaulyje pateko į žiniasklaidos pranešimėlių antraštes, tad naujoji koncepcija, dar vos tik patvirtinta, jau turi laimėjimą – prieš pasaulį apsikvailinta.
Koncepcijos kūrėjai kalba apie „kovingo, užsispyrusio ir atkaklaus, tiesmukiško, nors kiek ir stačiokiško, lietuvio būdą“, žodžiu, truputį panašu į kiaulę su ragais. Gal tai ir teisinga. Latvė Laima Muktupavela romane „Pievagrybių testamentas“ Airijoje dirbančių lietuvių ryžtą ir atkaklumą motyvuoja tiesiai: „Juose juk teka kunigaikščių kraujas!“. Praktiškai romane tai pasireiškia veikiau tuo, kad lietuviai yra įžūlesni, karštakošiai, greitesni muštis (negu latviai arba airiai).
Šiaip ar taip, įvaizdžio koncepcijos kūrėjai drąsos tikrai parodė, mastai dideli. Siūloma „sukurti ir pastatyti pasaulinės reikšmės pastatą Lietuvoje, kuris savo ekstravagancija ir technologiniu pažangumu atkreiptų pasaulio dėmesį. Jam sukurti ir suprojektuoti Vyriausybė kreiptųsi į žymiausius pasaulio architektus.“ Teoriškai mintis gal ir nebloga, nes dabar daugelis mūsų kultūros žmonių įsivaizduoja, kad, tarkim, Vilnius mums patiems ir užsieniečiams gali būti patrauklus tik savo užkonservuota senove ir daugiau niekuo. Tačiau daugelis didžiųjų pasaulio miestų turi ir įspūdingų naujosios architektūros pastatų – tuo parodo, kad gyvena ne tik praeitimi, kad ir dabar savo miestą sėkmingai kuria, keičia.
Bet mums toks sumanymas vargu ar pavyktų – ne tik dėl to, kad tai būtų per brangu. Kurgi Vilniuje toks pastatas galėtų iškilti? Nebent prie čigonų taboro arba Gariūnuose. Todėl, kad paminklosaugininkai, paveldosaugininkai (o jų yra tūkstančiai – nes, be profesionalų, neužmirškime gausybės aistringų mėgėjų) mano, jog bet koks naujas didelis pastatas kokių šešių kilometrų spinduliu aplink senamiesčio ribas yra pats savaime katastrofa. O jeigu jis dar pasižymės „ekstravagancija ir technologiniu pažangumu“, tai bus sukeltas toks skandalas, kad statybas teks atidėti šimtui metų.
Apskritai kurti rinkai tinkamą įvaizdį turėtų būti nejaukus darbas – reikia nerealiai girtis, pūstis, tiesiog meluoti, kaip ir bet kokioje reklamoje. Bet darbas, žinoma, reikalingas, tik turbūt neverta jo per daug sureikšminti, nes svarbiausia realiai kurti tokią Lietuvą, kuri būtų patraukli mums patiems. Girdžiu prieštaravimą, kad vienas kitam netrukdo – juk jeigu geras įvaizdis padės pritraukti į Lietuvą didelių lėšų iš svetur (per turizmą ir investicijas), tai mes patys gyvensime geriau, ir jeigu Lietuva turės gerą įvaizdį užsienyje, tai mes maloniau jausimės visur pasaulyje.
Bet kartais įvaizdžio kūrimas gali prieštarauti vidiniams poreikiams. Guggenheimo muziejaus padalinys tikriausiai būtų grandiozinė turistams skirta butaforija, siurbianti milžiniškas lėšas iš kitų kultūros sričių. Politikai kultūrą linkę įsivaizduoti kaip gigantomaniškus projektus – Valdovų rūmus, Guggenheimo muziejų, Tautos namus. Tokias statybas palaiminę politikai tikisi įsiamžinti, o kartu dar ir su statybos bendrovėmis galima biznelį prasukti. O jeigu gerokai padidinsi lėšas provincijos bibliotekoms – juk to reikėtų pirmiausia, – tai, kaip sakoma, nei garbės, nei pinigų.
Naujosios koncepcijos autorių siūlomas „vaidybinis filmas apie herojiškas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kovas“ – sumanymas nenaujas ir jau kurį laiką rengiamas, tik jis būtų skirtas visų pirma vidaus, o ne užsienio rinkai, nes sunku įsivaizduoti, kaip tuo susidomėtų pasaulis. Dar keisčiau manyti, kad „jis šiandien galėtų būti statomas tik Holivudo vaidybinių filmų studijose“, – iš kur berniukams tiek drąsos, tiek valios dolerinės? Latviai, kurdami brangiausią savo istorijoje filmą, netoli nuo Rygos (Tukumo rajone) pastatė savo „holivudą“ (Cinevilla). Filmas „Rygos gynėjai“ (apie 1919 m. nepriklausomybės kovas) per porą mėnesių Latvijos kino teatruose pritraukė daugiau žiūrovų negu bet kuris kitas per visą nepriklausomybės laikotarpį ir į antrą vietą nustūmė iki tol pirmavusį „Titaniką“. Bet neatrodo, kad filmo kūrėjai ir platintojai tikėtųsi užkariauti pasaulio ekranus.
Įvaizdžio reikia, bet gyvenimas nestovi – užsieniečių turizmas Lietuvoje sparčiai auga ir be stulbinančios įvaizdžio koncepcijos.
