Penktadienį – gegužės 30d. Veiveriuose atidaryta muziejinė ekspozicija legendiniam Lietuvos pokario partizanui Juozui Lukšai-Daumantui, taip pat - Tauro apygardos žuvusių partizanų palaidojimo vietoje – Kančių kalnelyje – ir simbolinis partizanų bunkeris (žr. nuotraukas). Iš JAV atvykusią partizano našlę Nijolę Bražėnaitę, kuriai šiuo metu 85-keri, iškilmių metu kalbino „Balsas.lt“ spec. korespondentas Tomas Čyvas.
- Jūsų vyro Juozo Lukšos-Daumanto laiškų knygoje „Laiškai mylimosioms“ sakoma, kad jis turėjo dvi žmonas. Pirmoji buvote Jūs, o antroji – Lietuva. Žinia, kad likimas Jus išskyrė ypač greitai. Juk žinojote, kad jis netrukus turės grįžti į Lietuvą ir visgi tekėjote....
- Ne visai tiksliai pasakėte. Pirmoji jo žmona buvo būtent Lietuva. Tokia žmona, kuriai pavyduliauti negalėjau niekaip, nes juk tai mano Tėvynė. Tiesa, kad viską žinojau. Tiesa, kad buvome su juo tik savaitę. Tiesa, kad ten, kur gyvenome, pas jį bet kada – dieną ir naktį galėjo ateiti pasitarti bendražygiai. Kai manęs viso to klausia – sakau tą patį - Jis buvo to vertas.
- Taip karštai Jūsų vyro mylėtą Lietuvą matote ir šiandien. Ką dabar apie ją galite pasakyti?
- Pirmiausia, noriu pasidžiaugti, kad žmonės vis labiau supranta tai, už ką ir kaip Juozas kovojo, kaip aukojosi. Kiekvieną kartą atrodo supranta vis daugiau. Jaučiu, kad ne tik Juozui, bet ir kitiems partizanams meilę ir pagarbą jaučia vis daugiau žmonių. Tikiu, kad greitai visa Lietuva pripažins, kokią auką jie sudėjo.
- Kodėl taip dar nėra? Vis dar išlieka nemažai pasipriešinimo ir abejingumo, mėginimo menkinti ano meto kovą. Kaip manote – kodėl?
- Nors ir nebūnu Lietuvoje nuolat, manau, kad taip yra dėl penkiasdešimties okupacijos metų. Reikia suvokti, kas nutiko. Vieni kovėsi už laisvę, kiti mėgino prisitaikyti, treti tiesiog visko bijojo. Buvo ir tokių, kurie tarnavo visiškam blogiui. Dar labai daug yra žmonių, kurie įtakoti sovietinės dvasios. Kai kas ligi šiol nenori atverti tiesą savo akių ir sielų. Parašyta ir pasakyta apie žūtbūtinę partizanų kovą jau yra labai daug, tačiau kai kas kartoja sovietinius teiginius iš inercijos ir nedrįsta tiesos pripažinti ligi šiol.
- Manote, kad ligi šiol tiesiog nedrįsta?Ko bijosi?
- Tie, kas nuėjo tarnauti blogiui – savo kalčių nepripažino ir neatsiprašė. Pakanka vien fakto, kad ir šiandien nenori parodyti, kur užkasdavo nužudytų partizanų kūnus. O juk esu tikra, kad žino. Tiesa, tokių atsiranda. Štai ir aną savaitę intensyviai ieškota Juozo palaikų, nes atsirado vienas žmogus, kuris lyg ir išdrįso parodyti apytikrę vietą. Galbūt sąžinė prabilo prieš gyvenimo pabaigą... Atrodo, kad stengiasi prisiminti nuoširdžiai.
- Paieškos nebuvo sėkmingos?
- Kol kas, deja, ne. Tikiuosi, kad galiausiai pavyks rasti. Tose vietose per tiek metų irgi viskas pasikeitė – apžėlė naujais krūmais, brūzgynais, kuriais dar vis tebėra užžėlusi ir dalies Lietuvos žmonių sąmonė. Daugumai tie dalykai nerūpi, tačiau sąžinė vis tiek kartais prabyla.
- Tai ko gi trūksta Lietuvai?
- Trūksta tikrų, gerų vadų. Vadų tikrąja to žodžio prasme, kokius ji turėjo 1918-aisiais ir vėliau. Svetur išsimokslinę lietuviai tuomet grįžo į Tėvynę persismelkę tautos ir valstybingumo idėjomis. Pagalvokime apie tokias asmenybes, kaip prelatas Mykolas Krupavičius. Dabartinėje Lietuvoje iš tokių galiu paminėti tik Vytautą Landsbergį. Tiesa, Lietuvoje būnu ne tiek jau daug – gal jums vietoje geriau matyti.
*****
Juozas Lukša gimė 1921 m. rugpjūčio 10 d. Juodbūdžio kaime, Veiverių valsčiuje, Marijampolės apskrityje (dabar Prienų rajonas).
Sovietams okupavus Lietuvą įsitraukė į partizanų kovą, legalų gyvenimą nutraukdamas 1946-aisiais. 1947 m. sausio 12 d. apygardų vadų suvažiavimo J.Lukša buvo paskirtas Tauro apygardos Birutės rinktinės vadu. 1947-aisiais su užduotimi buvo nuvykęs į Gdynę (Lenkija), grįžo ir metų pabaigoje vėl išvyko į užsienį. Šį kartą – per Kaliningrado sritį į Lenkiją, po to į Vakarus. Čia buvo ruošiamas Prancūzijos žvalgybos mokykloje.
1948m. vasarą Paryžiuje J.Lukša ir susipažino su Nijole Bražėnaite. Juozo ir Nijolės pažintis 1950m. liepos 23d. baigėsi sutuoktuvėmis. Jaunavedžius Tiubingeno bažnyčioje sutuokė prelatas Mykolas Krupavičius. Sutuoktiniai kartu tepabuvo savaitę, nes bijodamas, kad nebūtų demaskuotas, J.Lukša turėjo slapstytis, dažnai keisti gyvenimo vietą. Beje, jo slapyvardis tuo metu buvo Adam Mickiewicz. Vienintelė galimybė palaikyti ryšius su žmona J.Lukšai liko tik laiškai. J.Lukšos-Daumanto rašyti laiškai žmonai Nijolei buvo išleisti atskira knyga "Laiškai mylimosioms" 1993m. Čikagoje, vėliau 1994 m. Lietuvoje.
Žuvo J. Lukša 1951 m. rugsėjo mėnesio 4 d., kuomet, parašiutu nusileidęs į Lietuvą ieškojo kontaktų su buvusiu bendražygiu J. Kukausku. Pastarasis, ruoštas toje pačioje Vakarų žvalgų mokykloje ir parskraidintas anksčiau, jį išdavė. Susišaudymu ir žūtimi pasibaigęs susidūrimas su NKVD smogikais įvyko Pabartupio kaimo pamiškėje, netoli Pažėrų gyvenvietės (9 km. nuo Garliavos). Palaidojimo vieta – nežinoma. Daugiau apie partizaną skaitykite čia.
Svarbiausi dr. Nijolės Bražėnaitės–Paronetto biografijos faktai. 1923 m. gimė Utenoje, 1941-1947 m. studijavo mediciną Kaune ir Insbruke /Austrija/. Nuo 1947 m. aktyviai rūpinosi lietuvybe užsienyje, dirbdama VLIK“e, Lietuvių fronto bičiulių sąjūdyje, JAV lietuvių gydytojų sąjungoje, Pasaulio lietuvių katalikų organizacijų sąjungoje ir kt. organizacijose. 1948 m. susipažino Paryžiuje su Juozu Lukša–Daumantu, o 1950 m. jie susituokė. Deja, po mėnesio buvo priversti išsiskirti visam laikui. 1951 m. rugsėjį žuvo Juozas Lukša. Iki 1957 m. Nijolė nieko nežinojo apie vyro žūtį. 1953 m. išvyko gyventi į JAV. 1995 m. – JAV įsteigė Juozo Lukšos-Daumanto fondą, kuris rūpinasi rezistencine pokario istorija. Nuo 1997 m. – vadovauja „Tautos fondo“ Mokyklų įdukrinimo komisijai, kuri surinktas lėšas skiria 250-čiai įdukrintų Lietuvos mokyklų. (iš Bernardinai.lt).
Paminklas Juozui Lukša-Daumantui priešais Veiverių mokytojų seminarijos pastatą
****
Veiveriuose penktadienį vykęs renginys prasidėjo šv. Mišiomis miestelio bažnyčioje, vėliau persikėlė į Kančių kalnelį. Baigėsi iškilmės miestelio muziejuje, kur atidaryta ekspozicija Juozo Lukšos-Daumanto garbei. Sveikinimo žodį gausiai susirinkusiems žmonėms tarė ir buvusi politinė kalinė sesuo Nijolė Sadūnaitė, J. Lukšos brolis partizanas Antanas (sovietų kalintas aštuoniose vietose). Artėjantys rinkimai pritraukė ir gausesnį nei įprasta būrį politikų. Šalia įprastai tokiuose renginiuose dalyvaujančios Vilijos Aleknaitės-Abramikienės ir dar kelių konservatorių, dalyvavo ir parlamentaras Vytautas Kamblevičius, išrinktas nuo Darbo partijos, o dabar priklausantis frakcijai Tvarka ir teisingumas.
Kančių kalnelyje atidarytas simbolinis partizanų bunkeris
Kančių kalnelyje atidarytas simbolinis partizanų bunkeris - vidus
Nijolė Bražėnaitė (sėdi), V. Aleknaitė-Abramikienė, N. Sadūnaitė, A. Lukša
Ekspozicija skirta Juozo Lukšos Daumanto garbei Veiveriuose
