Tiesa, G. Nausėda čia nėra išskirtinis, sunkias, krizės pažymėtas kadencijos pradžias turėjo Valdas Adamkus bei Dalia Grybauskaitė, jiems, pasak politologų, sekėsi ne ką geriau. Visgi, dabar G. Nausėda, kuriam dažnai prikišamas politinės patirties stygius, turėtų aiškiai pareikšti nuomonę apie karantino pabaigą ir taip, kaip gyvensime toliau, to, pasak politologų, iš jo tikimasi kaip iš valstybės vadovo.
Nausėdos kadencijos pradžia primena Grybauskaitę ir Adamkų
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algis Krupavičius sako, kad pagal Konstituciją prezidento pirmasis darbas yra užsienio politika, o krizės ir karantino metu daugiau vaidmens ir šviesos gauna Vyriausybė. Visgi, anot jo, prezidento galėtų ir turėtų matytis daugiau, nes jis – šalies vadovas, tiesiogiai rinktas Lietuvos žmonių.
„Prezidento galios priklauso ir nuo to, kiek jis jas geba neformaliai sustiprinti. Ir, pirmiausia, pasirinkdamas stiprią komandą, jo stiprybė ateina ir iš to, kad jis rinktas tiesiogiai. Į prezidento balsą paprastai įsiklauso visuomenė ir žiniasklaida, bet tam prezidentas turi gebėti formuluoti savo pozicijas aiškiai ir konkrečiai“, – sakė profesorius.
Dabartiniam prezidentui, pasak A. Krupavičiaus, išties stinga politinės patirties, kaip ir jo komandai. Dar vienas aspektas, prezidento kadencija dar tik prasidėjo, nėra nė metų, kai jis užimą šį postą. Kai krizė kyla kadencijos pradžioje ją spręsti patirties stinga. O ir pati krizė, pagal pobūdį, yra sveikatos, turi ekonomikos, finansinius aspektus. Bet su šiomis problemomis pirmiausia tvarkosi Vyriausybė. Natūralu, kad taip ir yra.
„Kitas dalykas, kad iniciatyvomis ir vaidmenimis krizės valdyme reikia dalintis. Tam tikrų elementų yra, prezidentas, tarkime, sąveikauja su Europos Sąjungos (ES) institucijomis, bet su kaimynais štai daugiau kalbasi premjeras. Daugiau, žinoma, daryti reikėtų, nes prezidentas yra valstybės vadovas, kuris šios krizės akivaizdoje, turėtų atlikti moderatoriaus vaidmenį. Pirmiausia krizės valdyme turėtų dalyvauti trys aukščiausi valstybės pareigūnai, reguliariai aptarti strategijas ir taktikas. Šito nėra. Čia yra viena iš didžiausių problemų“, – sakė profesorius.
Anot jo, krizės pradžioje, karantino pradžioje itin stigo prezidento vaidmens, nebuvo aišku, kokius veiksmus jis mano esant tinkamus, ką jis galvoja ar siūlo daryti. Tiesa, vėliau jis bandė taisyti padėtį, kalbėjo bendrai, bet ta komunikacija buvo gerokai išskaidyta, buvo paliesta daug temų, o kelios svarbiausiosios – nebuvo suformuluotos. Buvo kalbama apie daug detalių, bet stigo konkretumo.
„Kurį laiką savo vaidmenį prezidentas tikrais sunkiai rado, šiandien jis gal daugiau apibrėžtas, labiau nukreiptas į užsienį. <..> Kol kas santykiai lyg ir susiformavo į tam tikrą sąveikos sistemą, bet yra kitas dalykas, reikia spręsti, kaip mes išeiname iš karantino, kokia yra taktika ir strategija, laiko rėmai. Susidaro įspūdis, kad Seimo dauguma su premjeru priešakyje, norėtų, kad karantinas tęstusi iki pat rinkimų. Jų įtaka taip išauga ir didėja poveikis, o išeinant iš karantino prezidento balso mes negirdime, o jis valstybės vadovas, turėtume girdėti“, – sakė profesorius.
Tiesa, jis sakė, kad didelių vizijų, kaip galėtų būti, jis neturi, nes prezidentas – naujas, komanda – nauja, o ir situacija tikrai nėra kasdieniška.
„Bet jei lyginti su kitais prezidentais, geriausia, matyt, būtų pažiūrėti į 2009, kai Dalia Grybauskaitė buvo išrinkta į prezidento postą. Krizė jau buvo ištikusi, patys pagrindiniai ir nemaloniausi sprendimai jau buvo priimti. Bet tai, ką ji tuo metu nuveikė, patarė, šiandien vertinama gana dviprasmiškai. Vis dar kyla klausimų dėl skolinimosi už dideles palūkanas.
Finansiniai kaštai krizės buvo dideli, vienas iš žmonių, kurie sprendė, kokie tie kaštai bus – buvo prezidentė. Sprendimai tikrai nebuvo vykę, pamatuoti. O jei grįšime į Valdo Adamkaus kadencijos pradžią, pamatysime, kad Lietuvą buvo ištikusi viešųjų finansų krizė [1998 metais], o prezidentas ilgą laiką net nesuprato, kad vyksta aplink, kas šalies laukia. Rezultatas buvo toks, kad Rusijos krizė Lietuvą paveikė beveik labiausiai iš visų Vidurio Europos šalių, o ir iš krizės išėjome vėliausiai, tik po trijų metų“, – sakė politologas.
Algirdui Brazauskui taip pat sekėsi panašiai, nors jis buvo ryžtingesnis politikas ir 1992-1993 metais už jo stovėjo Vyriausybė, kurią prieš tai jis pats ir formavo. Tuomet tiesiog buvo stengiamasi išgyventi, siekta, kad pats gyvenimas išspręstų problemas. Taigi, prezidento pozicija taip pat buvo pasyvi.
Taigi, pasak A. Krupavičiaus, G. Nausėda, lyginant su kitais prezidentais nėra kažkuo išskirtinis. Tiesa, šiandien yra daugiau patirties, todėl jo komanda tiesiog turėtų daugiau analizuoti situaciją ir buvusių prezidentų žingsnius, klaidas.
Silpna komanda ir dingęs prezidentas
Politologė Jūratė Novogrockienė sako, kad prezidento G. Nausėdos sunki padėtis prasidėjo ne dabar, o vos atėjus į postą, o tiksliau – su Vyriausybės performavimu. Politinės veiklos patirties stoka sukūrė situaciją, kai atrodo, kad Seimas ir Vyriausybė tapo viršesni už prezidentą. Tiesa, kitose krizės ir karantino apimtose šalyje prezidentai visgi yra matomi labiau, nors didesnioji dalis žiniasklaidos dėmesio vistiek tenka premjerams.
„Karantino paskelbimo, susivokimo, kad čia viskas taip pat, kaip Kinijoje, Italijoje ar Ispanijoje, prezidentas tarsi dingo. Nebuvo aišku, koks jo vaidmuo, jo išties buvo pasigesta.
Dabar jis tapo aktyvesnis, kalba apie valdymo procesą, ima kalbėti apie ekonomiką, bet bėda, kad nėra konkrečių pasiūlymų. Iš kitos pusės jis ėmėsi užsienio politikos, bet žmonių lūkesčiai buvo kiek kitokie, žmonės tikėjosi didesnio vaidmens, kuris atspindėtų jo šūkį „gerovės valstybė“. Bėda ta, kad nieko tame fronte nesiūloma, nors lyg ir kalbama apie ekonomikos planą. Stringa ir elgsena, kai bando prezidentas kalbėti su partijomis, ypatingai dauguma, rezultato nėra. Todėl ir atrodo, kad jis yra nustumtas kitų valdžių“, – sakė J. Novagrodckienė.
Tiesa, artėjantys Seimo rinkimai gali pakeisti situaciją ir šachmatų lentą pasukti prezidento naudai, bet tik tuo atveju, jei jis mokės tuo pasinaudoti.
„Galėtų didesnį vaidmenį suvaidinti, tarkime, Astravo klausime, jei pavyktų, kiltų autoritetas. Tiesa, kol kas dėl nieko nepavyksta surasti tvirtos pozicijos ir ją užimti. Prezidentas neturi svertų, kaip priversti Seimo daugumą kalbėtis ir priimti rimtus sprendimus. Žinoma, galima kaltinti politinės patirties stoką, bet kai palygini su kitais buvusiais Lietuvos prezidentais, tai jam reikėtų ne tik svertų, bet ir komandos, kuri jam patartų. Prezidentui trūksta žmonių, kurie turi patirtį, žinotų, kaip prieiti, kažką padaryti“, – svarstė mokslininkė.
Situacija sudėtinga ir pirmiausia sunku pačiam prezidentui. Tiesa, vilties teikia Seimo rinkimai, bet ten prezidentas turės pareikšti tvirtą poziciją, jei tai nepavyks, prezidentūra, kaip institucija gali prarasti autoritetą, kurį iki šiol turėjo labai aiškų ir aukštą.
„Kiti politikai, ypatingai parlamento dauguma, naudojasi savo pozicija, atribojo prezidentą nuo daugelio sprendimų, kur jis galėtų kištis. O dar turime ir susiskaldžiusią opoziciją. Kontekstas nėra palankus prezidentui. <..> Prezidento patarėjai taip pat turi žinoti foną, kontekstą, pažinti asmenybes, kurios galėtų būti tiltas tarp Seimo ir prezidento. G. Nausėda pasirinko žmones, kuriuos pažinojo, įsipareigojo jiems rinkiminės kampanijos metu“, – sakė politologė.
Ji aiškino, kad G. Nausėdos reitingų kritimas yra tikėtinas, nes šiuo metu kyla valdančiųjų reitingai. Esą niekada nebūna taip, kad visų valdžioje esančių žmonių reitingai būtų geri. Vyriausybė padarė daugiau nei prezidentas, o ir matomi jie buvo labiau.
