Kai išdidžiausia iš lietuviškų partijų drioksteli Dievui į langus iš stambaus kalibro armotos – nepastebėti neįmanoma. Kalbu apie naujausią konservatorių kūrinį – žurnalą skambiu pavadinimu „Žmonių istorijos“, kuriame jie rašo išimtinai apie save. Na, dabar žinosime, kas jų nuomone Lietuvoje yra žmonės. Pasirodo, vienas žmogus yra kremas „Ingrida“, kitas... ai, tegu reklamuojasi patys.
Žinoma, atviras plagiatas, pradedant pirmuoju viršeliu ir tęsiant puslapis po puslapio ta pačia dvasia, pakankamai atskleidžia konservatyviąsias vertybes, kaip jas supranta toji partija ar bent jau jos viršūnėlė, tačiau koks rinkodaros guru jiems įpiršo mintį įtrolinti tą „duskit pavidolei“ – net ir numerio redaktoriumi pristatytas Mantas Adomėnas sakosi nežinąs. Išeitų, kad užtrolino Kubilius. Ir vėl be kaltės kaltas – kaip visada... Tačiau konservatoriai, kaip bežiūrėtum, yra mušta korta. Tiksliau – pati save užmušusi. Abejoju, kad juos „ištemps“ net ir toks vykęs ūkio ministras, kokiu laikau K.Starkevičių, ar vidinis disidentas N.Puteikis.
Manau, kad šios partijos Lietuvoje laukia ilga poliarinė naktis, kol kitokio kirpimo konservatoriai, nei dabartinė jų viršūnėlė, neišsivalys sau kelio. Tai gal ir nebloga žinia, tik gaila, kad tokia didele kaina, kurią ir dabartiniams išėjus dar mokėsime ir mokėsime – nebent atsipeikėtume ir pasektume islandų pavyzdžiu, kurie nesigirdami, kad jie „drąsi tauta“ ėmė ir pasakė referendumo būdu, jog už bankų „kliurkas“ nemokės. Mes tokio varianto, atrodo, nė svarstyti dar nedrįstame. Mat esame kantresni už tuos karštakošius islandus iš salos Šiaurės ledjūryje. Užtat premjeras gali girtis, kaip jis „suvaldė krizę“.
Kitas sveiku protu besigiriantis koalicijos partneris – kalbu apie Liberalų sąjūdį ir čia man vis dar išprūsta atodūsis – į savo programą prirašė dalykų, kurie tiesiog prašyte prašo, o gal ir reikalauja, kad toji programa būtų įrišta vaivorykštiniais viršeliais. Štai:
1. Mūsų pažadas: netoleruosime jokių diskriminacijos apraiškų tiek darbinėje veikloje, tiek asmeniniame žmonių gyvenime.
1.2. Neleisime diskriminuoti žmones dėl jų tautybės, socialinės padėties, lyties, lytinės orientacijos, įsitikinimų ar pažiūrų.
1.3. Priimsime Partnerystės įstatymą, kuris leis žmonėms pasirinkti bendro gyvenimo formą bei užtikrins silpniausiųjų teisinę apsaugą.
1.4. Pasisakėme ir pasisakysime prieš šeimų ir vaikų rūšiavimą. Valstybė turi vertinti, remti ir globoti visas šeimas bei jose augančius vaikus.
Na, kuklia mano nuomone čia yra parašyta viskas, ko reikia, kad kai sekantį kartą kokie nors „genderiai“ ims bruktis pas mus su savo programomis apie du princus, tam nepritariantys visuomenės nariai būtų ne tik apšaukti visokias žeminančiais vardais (pvz., homofobais), bet ir gautų per galvas su įstatymo vėzdu. Tačiau toliau – dar gražiau. Kažin, ką šiandieniniame Lietuvos realijų ir aukščiau paminėtų nuostatų fone turėtų reikšti toks pažadas, ypač paskutinis sakinys:
3.2. Panaikinsime paskatas vaikus apgyvendinti valdiškose įstaigose. Sudarysime geresnes galimybes vaikams augti šeimose. Įteisinsime galimybę asmeniui, globojančiam vaiką, gauti atlygį kaip už suteiktą paslaugą. Supaprastinsime įvaikinimo procedūras.
Perskaitai ir susimastai – o gal jau geriau konservatoriai, su santūrų įvaizdį kūrusia ir kasas a la Tymošenko ilgai nešiojusia, o dabar ant jau minėto leidinio viršelio jas išsileidusia A. Bilotaite? Neramina nebent tai, kad tą jų leidinuką „paplatino“ ne kas kitas, o „Lietuvos rytas“ kaip savo šeštadieninį priedą. O juk taip dėjo į šuns dienas ir konservatorius, ir jų premjerą, taip dėjo! Tačiau dabar gavome įsitikinti, kad reikalui spririant abi pusės sugeba tartis. Kita vertus – o kas čia naujo? Juk konservatorių – socdemų duetas jau ne vieneri metai gyvuoja „ant Lietuvos“ tai vienokia, tai kitokia forma.
O štai ir aptakiau surašyta minėtųjų socdemų programos dalis:
„Lygios visų Lietuvos žmonių galimybės, lygių teisių užtikrinimas ir kova su bet kokios formos diskriminacija yra valstybės pareiga ir būtina sąlyga kuriant gerovės valstybę. Kiekvienas asmuo yra vertingas, todėl nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, neįgalumo, tautybės ir seksualinės orientacijos turi jaustis visaverčiu mūsų visuomenės nariu.“
Na, na – ir kas gi čia slepiasi po šitomis aptakiomis formuluotėmis „nepriklausomai nuo lyties (...) ir seksualinės orientacijos? Žiūrim toliau:
„Asmens lytis ar kiti tapatybės aspektai neturi būti kliūtimi realizuojant žmogiškąjį potencialą.“
Rašoma nelabai lietuviškai ir kas tai per „tapatybės aspektai“ paliekama nusistatyti kiekvienam savarankiškai. Gal ir gerai – juk toje pačioje programoje skaitome: „Neskirstyti šeimų į tradicines ir netradicines". Sakyčiau, socdemai nuo liberalų šiuo klausimu skiriasi nedaug, nebent formuluotės aptakesnės.
Vienžo, broliai ir seserys – užduotoji kryptis pakankamai aiški, sakau, gal jau metas prie lietuviškos trispalvės pridėti ir likusias vaivorykštės spalvas? O jei kas laiku nesupras – jau esama „gerosios praktikos“, įgytos Garliavoje. Berods, ten irgi būta kažkokių neaiškių dalykų, susijusių ir su mums dar neįprastu seksualumu, ir su vaikais...
Apie „Drąsos kelią“ ir „Už Lietuvą Lietuvoje“ – politines jėgas, prieštaraujančias šitokiai sistemai, apie visą tą bjaurastį, kuri ant jų nuolatos liejama, ir tuos virusus bei užkratus, kurių ten prikišama, parašysiu kitą kartą.
