Lietuvoje į rinkimus veržiasi dvi pagrindinės kategorijos individų – tie, kurie yra dideli viršininkai, ir tie, kurie miršta nuo noro tokiais tapti. Tebūnie tai supaprastinimas ir tegul neįsižeidžia tie, kurie yra kitokie, arba tie, kurie tikisi kitokius išrinkti.
Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) šios savivaldos tarybų rinkimų kampanijos pradžioje pareiškė neturinti nei pinigų, nei galimybių rinkimų debatams televizijoje organizuoti. Pilietiškai suskatau pagelbėti nuskurdusiai ir pasimetusiai Tėvynei – ėmiausi organizuoti nemokamus kandidatų debatus interneto vaizdo konferencijoje portale „balsas.lt“. Pasirodo, daugumai tradicinių ir didelei daliai naujųjų politikų normalių debatų nereikia. Tiesa, dėl laiko ir resursų stokos apsiribojau kandidatais į Vilniaus miesto tarybą, bet būčiau giliai nustebęs, jei kitur būtų kitaip.
Paskambini į Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų (TSLKD) štabą ir pasiūlai jų kandidatui, sąrašo lyderiui Vilniaus merui ir pretendentui į merus Raimundui Aleknai padiskutuoti eteryje su Lietuvos socialdemokratų partijos sostinės sąrašo vedliu Romu Adomavičiumi. Ten pasimuistoma, pasitariama ir, praėjus kelioms dienoms, mandagiai paaiškinama, kad nepavyks. Mat konservatoriai su socialdemokratais Vilniuje yra koalicijos partneriai. Su liberalais ir liberalcentristais jie debatuose ginčytis irgi negali, nes sudaro nacionalinio masto koaliciją Seime. Su visokiais marginalais jie kalbėtis neis.
Liberalų sąjūdžio štabas irgi nenori marginalų, kuriems prirašo visokius neparlamentinius keistuolius. Artūras Zuokas padejuoja, kad debatai su Artūru Paulausku labiau naudingi A.Paulauskui, bet sutinka. Pats Naujosios sąjungos lyderis prieš tai pranešė, kad jam „ne lygis“ kalbėtis su Krikščionių sąrašo vedliu Mečiu Laurinkumi, nes šis nėra partijos pirmininkas. Europos Parlamento narys, partijos „Tvarka ir teisingumas“ narys Juozas Imbrasas nesutinka diskutuoti su Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininku Arvydu Akstinavičiumi, nes šis „kažkoks keistas ir prieštaringas“, o štai socialdemokratas, sostinės vicemeras R.Adomavičius jam tinka.
Dideliam viršininkui ir vėl reikia didelio viršininko, kad niekas nepagalvotų, jog jis koks runkelis. Dideli viršininkai – visur dideli. Jie pamiršo, kad patys pradėjo politikuoti dar nebūdami nei Seime, nei merų ar vicemerų krėsluose. Ponai įprato ne tik prie postų ir regalijų. Jie priprato vienas prie kito ir net nebenori viešai dėl ko nors nesutarti, nes paskui, kai reikia dalytis postus ir kitokius pyragus, kažkas gali pastebėti, kad nesutarimai ir apkasai buvo farsas. Dar blogiau, jei į šventą uždarą tarppartinės nomenklatūros kastą įsileisi kokius naujus, neparlamentinius, nepažįstamus ir neprognozuojamus. Pirmiausia „ne lygis“ ponui su „runkeliu“ šnekučiuotis, antra – suteiksi tribūną kokiai alternatyvai, žmonės pamatys, kad esi, neduok Dieve, už ją kvailesnis. Kam ta rizika? Geriau jau neiti visai.
Atrodytų, kad politikos naujokai ar mažiau žinomi, mažesnius reitingus turintys politikai turi būti alkanesni eteriui ir ne tokie išrankūs? Kur tau! Net nepartinių judėjimo (taip dabar pasivadina tūkstantinių suvažiavimų nenorinčios rengti partijos) „Vilnius – mūsų reikalas“ vadovas Valdemaras Stančikas irgi sako, kad jam į pašnekovus tinka tik didelių ir tradicinių partijų vadai, kuriuos jis nori triuškinti kaip politinius lavonus. Pastarieji į jį žiūri kaip į išsišokėlį, ir ratas vėl užsidaro.
Dar sunkiau į realius debatus „išvilkti“ ne sąrašų lyderius, o jų vidutiniokus.
Išvada – Lietuvos politikams net už dyką nereikia eterio, kur sėdi ne jo paties išsirinktas oponentas ir žurnalistai, užduodantys nesuderintus klausimus. Taigi gerų jums rinkimų pagal plakatus, glamūrinius įvaizdžius ir nupirktas reklamas, piliečiai. Kokius nors viršininkus vis tiek išsirinksime. Greičiausiai labai didelius.
