Kadangi euro kitais metais dar tikriausiai neturėsime, tai bijoti jo įvedimo teks dar ilgai – baimės laikotarpis nusitęs. Tad pažvelkime tai baimei į akis, ne tiek ekonomikos, kiek masių psichologijos požiūriu.
Neskaitant kai kurių sentimentalių tautiškų nuogąstavimų dėl dar labiau prarandamo valstybinio savarankiškumo, didžioji dauguma bijančiųjų mato tik vieną veiksnį – neišvengiamą kainų kilimą įvedus eurą. Čia veikia vienas amžinai tvirtas principas: visiškai netikėti tuo, ką sako valdžia, ir vadovautis gandais. Gandų esmė sudėstoma į paprastas ir lengvai virškinamas formuluotes – nuo gana kvailų iki tik šiaip abejotinų.
1. Įvedus eurą, viskas kainuos tiek eurų, kiek dabar litų, o algos ir pensijos liks tos pačios (arba pakils tik nedaug). Kitaip sakant, viskas pabrangs tris su puse karto. Ką jau kalbėti apie tai, kad valiutos nominalo reliatyvus dydis yra visiškai sąlyginis dalykas ir kainos šitokiu būdu nesiderina prie valiutų kurso, toks pabrangimas reikštų labai staigią viso šalies ūkio katastrofą. Nes eilinis žmogus dar prasimaitintų kokiais nors makaronais ar kruopomis, bet didžioji dalis pramonės ir prekybos verslo žlugtų labai greitai, kitaip sakant, verslininkai būtų tokie kvaili, kad per vieną dieną išsikastų sau duobę.
2. Bet kokia pinigų reforma žmones visada nuskurdina. Tačiau lito įvedimas (1993 m.) nieko nenuskurdino. Didžioji infliacija iš esmės vyko iki lito įvedimo ir nebuvo sąlygota jokios pinigų reformos, taip pat ir ankstesnio laikinųjų talonų („vagnorėlių“) įvedimo.
3. Tose šalyse, kuriose buvo įvestas euras, kainos labai smarkiai pakilo. Teigiama, kad, pvz., Vokietijoje viskas pabrango dvigubai, t.y. infliacija siekė 100 procentų. Reiškinys keistas, nes iš tikrųjų kiekvienas vokietis paliudys, kad bent kai kurios kainos išaugo smarkiai, bet oficiali statistika teigia, kad 2002 m. sausį visoje euro zonoje kainos vidutiniškai pakilo tik 0,2 proc. Detalesnė statistika pripažino, kad Vokietijoje pieno produktai pabrango 8 proc., kainos restoranuose ir baruose pakilo 3,9 proc., o kai kur net iki 30 proc. Iš tikrųjų į kavos arba alaus pabrangimą visi atkreipė dėmesį, o nepastebėjo, kad kai kurios prekės ir atpigo.
Iš esmės nepasikeitus ekonominėms sąlygoms ir neišaugus vartotojų perkamajai galiai, rinkos ūkyje staigaus pabrangimo negali būti. Daugelis kainų yra valstybės nereguliuojamos, tai kodėl didysis verslas nepadvigubina kainų, pvz., nuo rytdienos, nelaukdamas jokio euro? Kitas dalykas, kad kai kuriose šalyse (Vokietijoje, Italijoje) euro įvedimo metu ir vėliau ekonomika išgyveno nelengvą laikotarpį – dalis žmonių tai ėmė sieti su euro įvedimu. Antra vertus, galima galvoti ir kitaip: galbūt kaip tik todėl, kad kai kur pasinaudoję euro įvedimu verslininkai pakėlė kainas, čia, mokantis iš blogos patirties, bus galima to išvengti (beje, Prancūzijoje jau tada valdžia buvo įvedusi laikiną draudimą keisti kainas).
4. Eurą įvedus, kainos kils todėl, kad jos turi susilyginti su kitų ES šalių kainomis. Šitas argumentas rimtesnis – jį pateikia netgi kai kurie ekonomistai. Bet yra keletas kontrargumentų. Visų pirma ir senosiose ES narėse nėra vienodų kainų – vienokios jos Graikijoje, kitokios Vokietijoje. Antra, šis argumentas nepaaiškina, kodėl tos kainos nesusilygina dabar. Juk valiutų keitimo sąnaudos yra daug kartų mažesnės negu kai kurių kainų skirtumai. Trečia, ne mums pirmiausia reikia apie tai galvoti ir to baimintis. Juk nevažiuos koks švedas ar vokietis į Lietuvą tik tam, kad čia prisipirktų pigesnio maisto arba pigiai apsikirptų. O štai Čekija yra iš dviejų pusių apsupta senųjų ES narių (Vokietijos ir Austrijos) ir ten pasienio rajonų žmonės iš tikrųjų važiuoja apsipirkti, o ir urminę prekybą paprasčiau organizuoti. O juk Čekijoje daugelis kainų yra netgi šiek tiek mažesnės negu Lietuvoje. Tai kodėl ten jos staiga nepašoka ir nesusilygina?
Svarbiausia – nesuprantama, kodėl sparčiai auganti ekonomika turėtų staiga kristi į duobę dėl tokio formalaus dalyko kaip valiutos reforma. O juk būtent kritimą į duobę ir ūkio krizę reikštų toks reiškinys kaip didelis kainų ūgtelėjimas atitinkamai nepagausėjant vartotojų pajamoms. Žinoma, kainų skirtumai tarp ES valstybių mažės, bet tai bus lėtas ir labai ilgas procesas. Ypač dabar, kai ateina tiek daug ES biudžeto paramos, nėra pagrindo manyti, kad ūkio tendencijos staiga pasikeis. Veikiau tikėtina, kad, kaip ir iki šiol, atlyginimai ir pensijos augs sparčiau negu kainos. (Pvz., neseniai paskelbti Statistikos departamento duomenys rodo, kad Lietuvos namų ūkių disponuojamos pajamos pernai išaugo 16,9 proc., ir, netgi atmetus nuostolius dėl kainų augimo, realus pajamų prieaugis sudarė 13,8 proc.)
Tai nereiškia, kad įvedus eurą niekas nepabrangs. Tam tikro verslininkų piktnaudžiavimo tikriausiai bus. To buvo ir 2004 m. gegužės 1 d., kai Lietuva tapo ES nare. Jokia katastrofa dėl to neištiko. O jeigu ir nepabrangs, žmonės vis tiek kalbės, kad „viskas pabrango“. Ištarkite šventą frazę „Viskas brangsta“ bet kokiame privačiame pokalbyje ir visada sulauksite pritarimo. Įdomiausia, kad šita frazė – „Viskas brangsta“ – liaudyje buvo bene taip pat paplitusi ir prieš keletą metų, kai beveik viskas pigo, taip pat ir kai kurie būtiniausi maisto produktai – pienas, aliejus ir t.t. Beje, Vakaruose nuolat atliekami tyrimai, kiek žmonių kainų pokyčių suvokimas skiriasi nuo realių kainų pokyčių.
Kainos kyla dėl konkrečių ekonominių veiksnių, o ne dėl to, kad kas nors sufantazavo, kad visoje Europos Sąjungoje jos privalo būti vienodos. Pavyzdžiui, kai neliko muitų barjerų eksportuoti mėsą iš Lietuvos, jos daugiau imta vežti į ES šalis ir dėl to jautienos kaina Lietuvoje pakilo.
Keblus atrodo visai kitas klausimas. Kaip teigia ekonomistai, sparčiai augančioje ekonomikoje tam tikras infliacijos lygis yra natūralus reiškinys (galų gale juk turi mūsų kainos bent po truputėlį artėti prie ES vidurkio). Tai kur garantija, kad kitais metais arba artimiausius keletą metų infliacija sumažės? Tokiu atveju euro įvedimo mes galime laukti nežinia kiek. Estija, kurios infliacija dar didesnė, jau kėlė šią problemą Europos Komisijai, bet ši keisti taisyklių kol kas neketina.
