Ką pamanytų aštuonioliktųjų metų Nepriklausomos Lietuvos kūrėjai bei jos brandintojai, prikelti iš kapų ir išvydę šiandienę padėtį?
O „Lietuva eina fizinio išnykimo ir moralinio nuosmukio link“, - teigia Petras Plumpa („XXI amžius“: žurnalisto Gintaro Visocko – Petro Plumpos pokalbis). Ir kas galėtų šią tikrovę paneigti? Petras Plumpa - veiklus sovietmečio pogrindininkas, žymus kovotojas dėl lietuvių tautos laisvės, jau prieš gerą dešimtmetį suvokęs tokią Lietuvos padėtį, pradėjo ją ryškinti išsamiais duomenimis pagrįstais straipsniais spaudoje ir šiandien jautriai apgailestauja valstybės vadovų nusiteikimą nesiryžti šio lietuviams gyvybiškai lemtingo klausimo ne tik spręsti, bet juo bent pasidomėti. Nė motais jiems, kad jau ketvirtadalis lietuvių iš tėvynės išbėgo, o jų vietas pradėjo užimti iš Rytų atplūstantieji kitataučiai. Ir, beje, nebe vienas Plumpa apie tai kalba, bet jau tūkstančiai lietuvių prabyla viešai, ir jų kasmet gausėja. Nes šiuo vyksmu - apie jį šioje skiltyje rašiau praėjusių metų pabaigoje - pradėtas nuoseklus bei planingas lietuvių tautos naikinimas. Tautos, kuri devyniolikto šimtmečio pabaigoje ir dvidešimto pradžioje nedidelės saujelės iš šiaudinių pastogių kilusių jos supratingų vaikų dideliu pasiryžimu ir sunkiu darbu buvo pabudinta, prikelta, 1918 metais vasario 16 dieną laisve bei nepriklausomybe vainikuota, jos globojama vystėsi, brandinosi ir išugdė savo tautinę, modernią, pažangią, tikrą vakarietišką valstybę, priimtą į Tautų bei į kitas tarptautines ar tarpvalstybines sąjungas. Tai buvo visų lietuvių pasididžiavimas prieš visą modernųjį pasaulį. Ir ką galvotų aštuonioliktųjų metų Nepriklausomos Lietuvos kūrėjai bei jos brandintojai, prikelti iš kapų ir išvydę šiandienę padėtį, kai jų pats didžiausias laimėjimas, išpuoselėta, išmokslinta, pažangia tapusi, gal net kelių tūkstančių metų senumo lietuvių tauta šiurpiai naikinama. Ir ne kieno kito, bet tik jų pačių vaikaičių, nors ir atkūrusių jų sukurtą valstybę, tačiau jų idėjas nutėškusių patvorin ir bandančių sulipdyti kažkokį “hibridą”, kažkokių piliečių kažkokią sąjungą. “Lietuvą be lietuvių” - pastebėjo jau ne vienas akylesnis apžvalgininkas. Negi dėl to niekam ne gėda? Net dar daugiau. Iš tikrųjų tai yra anų laikų kovotojų, lietuvių tautos didžiųjų vyrų bei moterų šiurpus išniekinimas, pamynimas po kojų, sutrypimas. Ir jo ženkle rašinio pradžioje mano minėtas Petro Plumpos pareiškimas apie Lietuvos fizinį nykimą turėtų būti pataisytas į tikslesnį aptarimą: Lietuvos fizinis naikinimas. Ir ne kieno kito, bet saviškių vykdomas, žlugdant net patį brangiausią lietuvių kultūros kūrinį – lietuvių kalbą. Kaip lietuvių tautą bandoma naikinti išvykusiems lietuviams atimant pilietybę ir jų vieton įpilietinant iš Rytų atvykusius kitataučius, taip lietuvių kalbą stengiamasi užmušti lietuviškus žodžius keičiant į kitatautiškus ir tuo vyksmu net didžiuojantis. Tai pažanga, lietuvių kalbos turtinimas, moderninimas, teisinasi tuo amatu užsiiminėjantys, tarp kurių - ne tik paprasti rašeivos, bet ir aukšti valstybės pareigūnai. Ir, atrodo, kad tai irgi niekam nesvarbu. Tad kas iš tikrųjų dabartiniams Lietuvos vadovams svarbu, kas jiems rūpi, reikėtų jų klausti. Klausti šiandien, Nepriklausomos Lietuvos, lietuvių tautinės valstybės sukūrimo devyniasdešimtąją sukaktį minint?
Beje, nejuokaukim. Negi dar neaišku, kuo Lietuvos valdžios šiandien užsiima. Žvilgtelėkim kad ir į paskiausį penkmetį. Triukšmas, pasimetimas, vyriausybės griuvimas sprendžiant didžiausios Lietuvos bendrovės Mažeikių naftos likimą, kol ji buvo neišmanėliškai atiduota pirma į nevykusių amerikiečių, po to – į rusų, o dabar - į lenkų rankas. Vėliau beveik metų visų valdžių užimtumo pareikalavęs prezidento Rolando Pakso nušalinimas, nuspręstas vėlyvą naktį, vos Valdo Adamkaus pralaimėjimui paaiškėjus. Pakso griūtį sekė Seimo pirmininko nuvertimas, nevykusio Valstybės saugumo departamento vadovo devynis mėnesius trukęs prieštaringai triukšmingas atsikratymas, keli bandymai pašalinti vieną ar net daugiau ministrų, skandalingai kvailas VSD pulkininko Vytauto Pociūno nužudymo tyrimas, grubus atėmimas pilietybės bent pusei milijono užsienyje gyvenančių lietuvių. Taigi nieko sau darbymetis. Jame dar maišėsi pirmalaikių Seimo rinkimų reikalaujantis ūžesys, kelių stambių valstybės nuosavybių privatinimo skandalai ir dabar įsiplieskęs branduolinės jėgainės statybos jaukalas. Pridėkim dar Prezidento nuolatines viešnages užsienyje, mažiausiai po porą kas mėnesį, ir svečių iš užsienio vaišinimus Vilniuje, beje, nepamirštant ir tokio pat pomėgio kitų Lietuvos aukštųjų. Taip pat bent trečdalį Seimo narių, nuolat ką nors tiriančių ir niekad šio užsiėmimo nepabaigiančių laikinųjų komisijų posėdžiuose, ir turėsim puikų Lietuvos valdžių užimtumo vaizdą. Tad šitaip darbais apsikasusios, kurgi jos beras laiko tokiu mažmožiu kaip lietuvių tautos nykimas domėtis. Kai už tai niekas pinigų nemoka ir kyšių nedalina. Net nė šampano taurės nepasiūlo. Juk pusei milijono išbėgusių visos valdžios tik nusispjaut, o tarp oligarchams po kojų besimaišančių likusių - 680 tūkstančių vargsta žemiau skurdo ribos, neturėdami už ką net vaikams pieno nupirkti.
Taigi tokia mano tėvynė šiandien ir tokie jos apdūmojimai. Deja, be šviesesnių prošvaisčių į ateitį. Iš žinovų viešų pareiškimų bei įvairių pranešimų ir spaudoje plačiai aptariamų svarstybų atrodo, kad ir su branduolinės jėgainės statyba dabartiniai vadovai Lietuvą suka klaidingu keliu ir kuria jai dar vieną didelę bėdą. Premjero Gedimino Kirkilo ir vadinamų valstybininkų spaudžiamas Prezidentas Valdas Adamkus, kiek padūsavęs, Seimo priimtas įstatymo pataisas, įteisinančias naują bendrovę “Leo LT” - beje, kodėl dar toks keistas pavadinimas - pasirašė ir taip sukūrė dar vieną oligarchų grupę, kurių, kaip Lietuvos valstybei žalingų, sakosi norįs atsikratyti. Po to jis išskrido į Londoną įprastinio smagaus pasisvečiavimo. Dėl to kurį laiką pavirkavę ir patriukšmavę dešinieji irgi nurims, nes jiems reikia ruoštis naujo Seimo rinkimams. Jau bent pora metų, kai visuose kampuose apie juos būgnijama: reikia naujo, geresnio, išmintingesnio, supratingesnio, darbštesnio. Tačiau jau irgi beveik aišku, kad ir tie norai tik debesyse. Nes visus žadėtus planus, naujas partijas ir kitus būtinai keistinus rinkimų būdus pamiršę bei nustoję zysti apie rinkimų bent pusmečiu paankstinimą, partiniai politikai grįžta į senas vėžes ir jau išbandytu būdu, partijų sąrašais, vėl rungsis dėl vietų prie pelningo valdiško lovio. O Lietuva tegul ir toliau eina fizinio išnykimo ir moralinio nuosmukio link.
Tinklapyje skaitau pranešimą: “Vyks svarstybos - pilietinis ir tautinis ugdymas: kokių išvadų siekiam; dalyvaus Prezidentas Valdas Adamkus”. Labai gerai, ir pastatęs ausis kaip pavojų pajutęs zuikis, laukiu tos valandos. “Nustokim naikinti lietuvių tautą, čia ir dabar” - girdžiu Prezidento žodžius svarstybų dalyviams. “Grąžinkim valstybę į aštuonioliktųjų metų laikus, kai lietuvių tauta ir ją mylintis patriotas lietuvis savo valstybėje buvo ne panieka ar pajuoka, kaip kad yra dabar, bet pasididžiavimas ir pagarba. Į mokyklas šalia pilietinio įveskim ir tautinį auklėjimą, išryškinkim lietuvių kovas dėl laisvės ir nepriklausomybės ir kvieskim moksleivius ugdytis ir brandintis lietuviais. Kvieskim jį branginti lietuvių kalbą, liepdami tėkšti patvorin nevalyvų rašeivų brukamus kitatautiškus žodžius, keičiant juos gražiais lietuviškais senais arba sukurtais naujais. Ir raginkim jaunimą nebėgti iš tėvynės, tampant kažkokiais svetimųjų, nors gal ir gerai apmokamais, bet visgi tik pastumdėliais, o visomis jėgomis gerovę kurti čia, savo namuose. Juk Lietuva mūsų, lietuvių, valstybė, todėl ir mes būkim jos garbingi vaikai, geri piliečiai. Tegul tai būna mūsų šūkis devyniasdešimtąjį kartą Vasario Šešioliktąją minint”.
Kas tai? Girdžiu aš Lietuvos Prezidentą tose svarstybose taip kalbant, ar tik nemiegodamas sapnuoju?
