Sunku buvo tikėtis, kad prezidentas eis prieš Seimo daugumą ir vetuos Ignalinos atominės elektrinės įstatymo pataisas. Dar vienas branduolinis Lietuvos žygis prasidėjo. Paguodžia prezidento žodžiai jo kreipimesi į Lietuvos žmones: jis tiki, jog tai bus naudinga Lietuvos ateičiai.
Tiesos akimirka
Tik štai užkliūva vienas sakinys minėtoje prezidento kalboje: „NDX Energija“ peržiūrės ir pakoreguos tuos poįstatyminių sutarčių punktus, kurie kelia daugiausia abejonių atstovaujant valstybės interesams kuriamoje nacionalinio investuotojo bendrovėje“. Atrodytų, kad „NDX energija“ peržiūrės ir pakeis sutarčių punktus dėl atstovavimo valstybės interesams. O gal nuo šiol ir atstovaus valstybės interesams, perimdama šią priedermę iš vyriausybės (t. y., pelė saugos lašinius)? Ar peržiūrėdama ir pakeisdama punktus „NDX energija“ bent jau pasikonsultuos su vyriausybe, ar darys tai savo nuožiūra, kaip, sakoma, darė iki šiol?
Paranojiškos mintys? Galimas daiktas. Paranoja yra profesinė liga apžvalgininkų, iš arti stebinčių kreivų veidrodžių ir mirgančių šešėlių teatrą, koks yra Lietuvos – o gal ir kitų šalių – politinis gyvenimas.
Kaip bebūtų, visada verta paieškoti kitos nuomonės, neišryškėjusių argumentų, kitų traktuočių galimybės. Tačiau pasitaiko, laikrodis išmuša dvylika, ir stoja spengianti tiesos akimirka: neatšaukiamai paaiškėja, kad aukso karieta tėra apipuvęs moliūgas, balti ristūnai žirgai – žiurkių būrelis, o prabangūs rūbai – viso labo palaikiai skudurai.
Tokių vidurnakčio dūžių aidą išgirdau klausydamasis Lietuvos radijo laidą „Forumas“ (2008-02-07), kurioje vienas iš VP dešimtuko lyderių, šiuo metu einantis jų „kalbančios galvos“ pareigas Žilvinas Marcinkevičius pareiškė, kad VP grupė niekada nesinaudojo jokiomis įstatymų lengvatomis, taip pat ir lengvatomis, susijusiomis su neįgaliaisiais. Kalbas apie tai, kad 2003 m. bendrovė „VP Market“ susigrąžino 76 mln. litų pridėtinės vertės mokesčio pasinaudojusi lengvata, taikoma neįgaliųjų valdomoms organizacijoms, jis vadino absoliučia netiesa, absurdu ir iš piršto laužta informacija.
Ką galima manyti apie žmogų, aklai neigiantį faktus? Kas tai – neprognozuojama šio verslininko psichologinė reakcija, kokios nors vaikystės traumos netikėtas pasireiškimas? O gal veikiau – visagalybės pojūtis su triumfu užbaigus derybas dėl „Leo LT“, įsitikinimas (didžia dalimi teisingas!), kad Lietuvoje jau nėra nieko, kam apsimokėtų aiškintis ir teisintis, nes vyriausybės burna taria „Maximos“ žodžius, o Seimas tik prideda antspaudą po „Maximos“ parengtu įstatymu. Jei būčiau piktas, ironizuočiau – matyt, vaisius duoda pernelyg dažnas bendravimas su ministru pirmininku Gediminu Kirkilu: nejučiomis persidavė tos pačios problemos su tiesa, kurias patiria ministras pirmininkas.
Keista neigti 2002 – 2003 m. plačiai aprašytą ir pastaruoju metu „Verslo žinių“ (2008-02-08) primintą istoriją, juolab kad joje nėra kriminalo, o tik išmoningas manipuliavimas įstatymais. 76 mln. litų VP dešimtukui ant lėkštutės „į namus“ pristatė pati mokesčių inspekcija. Skaitant dabar Seimo priimtas Atominės elektrinės įstatymo pataisas aiškėja, kad tai dera vadinti „socialiai atsakingos naudos sau siekimu“.
Dar pradinėje mokykloje perskaičiau mokslinės fantastikos romaną „Oro pardavėjas“. Pardavinėti orą – nebloga idėja, mat turint atitinkamas monopolisto teises rinka plati ir garantuota. Ir štai ji įgyvendinama Lietuvoje. Jei viskas vyks, kaip planuojama, ką jūs beveiktumėt, skaitytumėt knygą prie 25 W lemputės, siurbtumėt kilimą ar nuleistumėt tualete vandenį, centai byrės aukščiau minėto verslininko be atminties kišenėn - beveik 40 proc. nuo visos Lietuvoje suvartojamos elektros energijos! Vienose rankose sukoncentruoti skirstomieji, perdavimo tinklai, o jei elektrinė bus pastatyta - ir gamyba. Nereikia net abejoti, kad tokiam sargui stovint nacionalinės energetinės nepriklausomybės sargyboje ir neišvengiamai pučiantis elektros kainoms pagal orvelišką scenarijų turės išnykti ir daugiau įvairių praeities faktų.
Vienas iš pirmųjų kandidatų yra istorija apie tai, kaip pasak prof. Jono Čičinsko, „NDX energija“ elektros vartotojus nuskalpavo 400 mln. litų, manipuliuodama įstatinio kapitalo mažinimu ir po to didinimu bei galimybėmis didinti kainas pačiai elektrai nebrangstant.
2007 m. lapkritį visų piliečių akivaizdoje buvo suvaidintas spektaklis, kai ministras pirmininkas G. Kirkilas paprašė ką nors daryti, kad ne taip sparčiai kiltų infliacija. Į tai „Maxima“ atsakė triukšminga reklamine akcija, paskelbusi, kad ji mažins savo prekybos tinklo kainas - atsisakydama vadovautis Prekybos įmonių geros verslo praktikos kodeksu ir prispausdama tiekėjus. Ministras pirmininkas pasveikino tokį žingsnį, kaip tikras lietuviškas socialdemokratas laikydamas savaime suprantamu dalyku, kad atėjus sunkmečiui našta turi būti perkelta ant tų, kurie silpnesni, pečių. G. Kirkilas, tuo metu jau pasinėręs į Trigalvio kūrimą, gal buvo užmiršęs, kad minėtas Kodeksas buvo sudarytas 2007 m. kovą kaip įstatymo, kuris turėjo apginti smulkaus ir vidutinio verslo interesus, pakaitalas: įstatymo nereikia, prekybos tinklai reguliuosis patys.
Ar verslas bus socialiai atsakingas?
Puikiai suprantu, kad spartų pastarųjų metų Lietuvos ekonomikos augimą nulėmė ne intensyvus Seimo komisijų darbas ir ne karšti ginčai Seime, ar logotipas yra reklama, ar ne. Kiek turime verslumo, tiek ir gyvi. Tačiau Vakaruose populiari ir netgi esminė sąvoka „socialiai atsakingas verslas“ Lietuvoje vis dar – egzotika. Vienas iš nedaugelio pavyzdžių – gana sėkmingas projektas „Langas į ateitį“. Lietuvos realybę veikiau iliustruoja pastarosios savaitės žinia apie tai, kad 30 žinomų bendrovių direktorių pakliuvo į daboklę, susigundę dalyvauti primityvioje aferoje. Į kiekvieną gražesnį gamtos lopinėlį besitiesiančios godžios rankos taip pat kol kas siekia vien socialiai atsakingos naudos sau.
Daugelio Lietuvos verslininkų idealas yra gyventi gamtos draustinyje pastatytuose aukso rūmuose, už kurių sienų slankioja minios apiplyšusių, nustekentų, į kriminalą linkusių žmonių, šalyje be mokslo, be kultūros, be intelekto. Galima daug burnoti prieš valdžią, tačiau vien pati valdžia valstybės nesukurs.