Vida Tavorienė
Po dešimtmečio narystės ES išsisklaidė nemažai iliuzijų, tačiau daugelis Lietuvos politikų iki šiol yra apakinti ES šviesos. Praktikai vardija narystės privalumus ir bando įvertinti grėsmes. O euroskeptikai mano, kad dar po 10 metų tokio politinio ir ekonominio darinio, koks yra dabar, gali ir nebelikti.
Lietuvos gyventojai laisvai važinėja po ES šalis, ten dirba ir studijuoja, europiečiai perka mūsų pagamintas prekes, europinės paramos milijonai teka į žemdirbių ūkius, gamyklas, mokyklas, ligonines ir kt. Bet per tą laiką Lietuva neteko pusės milijono gyventojų, ištuštėjo kaimai ir miesteliai, juose nebeliko mokyklų, medicinos bei kitų viešųjų įstaigų. Nemažėja skurstančiųjų, o praraja tarp jų ir turtus bei galią stiprinančių turtuolių didėja.
Integracija į ES naudinga
„ES nereikėtų suversti kaltės dėl problemų, kurių patys nesugebame sutvarkyti“, – įsitikinęs sociologas ir ekonomistas Romas Lazutka. Socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto (VU) profesorius neabejoja, kad integracija į ES Bendriją naudinga ir mūsų ekonomikai, ir socialiniam gyvenimui, ir piliečiams. „Daugiau bendraujame, mokomės ir dalijamės patirtimi su kitais europiečiais, savo pagamintas prekes eksportuojame į ekonomiškai stipresnes šalis, kur didesnės kainos, be to, gauname finansinę paramą. Vadinasi, sukuriame daugiau darbo vietų, žmonės gauna atlyginimus, o valstybės iždas – daugiau mokesčių“, – narystės privalumus vardijo ekonomistas. Tačiau jis pastebėjo, kad Lietuva ir dėl politinio elito, ir dėl senos santvarkos suformuotos elgsenos, ir dėl stiprėjančių viską apimančių liberalių nuostatų visų narystės ES galimybių ir privalumų neišnaudoja. Todėl Lietuvos visuomenę plaka vis didesnės socialinės nelygybės rykštė.
Ko nepasimokėme iš vakariečių?
VU profesorius pabrėžė, kad ES nereikėtų ieškoti atpirkimo ožių dėl daugelio problemų, kurios neišsprendžiamos šalyje. Ekonomistas mano, kad ir dėl vieno iš skaudžiausių rūpesčių – emigracijos – nereikėtų kaltinti ES.
„Taip, Lietuva nukentėjo dėl didelės emigracijos. Bet gyventojai į kitas šalis pradėjo važiuoti dirbti dar anksčiau, nei įstojome į Bendriją. Be to, emigruojama ne tik į ES šalis. Jose uždarbiauja daug, pavyzdžiui, ukrainiečių, nors jie nepriklauso ES. Natūralu, kad žmonės juda: jei neturi darbo, pragyvenimo šaltinio savo krašte, važiuoja kitur. Mūsų gyventojai gali legaliai dirbti, jiems priklauso socialinė apsauga“, – samprotavo R.Lazutka.
Lietuva iš senųjų ES valstybių galėjo pasimokyti daugelio dalykų – ne tik naudotis finansine parama. Gamybininkai, ūkininkai, valdininkai daug ką perėmė iš europiečių. Tačiau ta geroji patirtis ne visada prigyja valstybės lygiu dėl nemokšiškų ir trumparegiškų politikų sprendimų.
„Pilni lėktuvai biurokratų kone kasdien skrenda į Briuselį, čia valdininkai perima patirtį. Bet jie nieko negali be politikų valios. Mes neišnaudojame narystės ES galimybių, pavyzdžiui, socialinėje srityje“, – sakė R.Lazutka. Kvalifikuotų valdininkų, kaip ir nepriklausomų akademinio sluoksnio atstovų, samprotavimų beveik nėra viešojoje erdvėje. „Keistai atrodo, kai, tarkime, Statistikos departamento atliktų tyrimų rezultatus komentuoja įvairiems privačių grupių interesams atstovaujantys ekspertai. Jie parenka tuos duomenis ir komentuoja taip, kaip naudinga privatiems interesams. Daug kas priklauso nuo to, kas dominuoja viešojoje erdvėje, koks pasaulio vaizdas formuojamas. O dominuoja tie, kurie turi galią“, – apie pavojingas tendencijas kalbėjo VU profesorius.
Iš senųjų ES šalių narių galėjome pasimokyti, kaip kovoti su korupcija ir nelegaliu darbu, perimti darbdavių ir darbuotojų dialogo kultūrą. Tačiau mūsų bendrovių ir įstaigų darbo kolektyvuose iki šiol pakanka pavyzdžių, kai ignoruojamos darbuotojo socialinės teisės, stinga pagarbos žmogui, o vadovai ar savininkai savivaliauja.
Didėja socialinė nelygybė
Augant ekonomikai ir gavus milijardus europinių lėšų galėjome pakelti pragyvenimo lygį, sumažinti skurdą, tačiau socialinė atskirtis, ypač pastaraisiais metais, padidėjo. „Socialinė nelygybė ryškėja visame pasaulyje, ypač JAV. Nesileidžiant į priežasčių aiškinimąsi, reikėtų pastebėti, kad kai kurios ES šalys ieško ir randa būdų, kaip tai sušvelninti. Tokios pokomunistinės šalys, kaip Čekija, Slovėnija, šią problemą geriau sprendžia. O Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, – kitame poliuje, kur socialinė atskirtis yra didelė. Be to, Lietuvoje net nepripažįstama, kad tai – visuomenės problema. Net pasišaipoma, kad kalbėjimas apie socialinę nelygybę – sovietinės praeities nostalgija“, – apie mūsų šalyje įsigalėjusį liberalųjį požiūrį kalbėjo pašnekovas.
Kitaip ir būti negali, nes Lietuvoje, palyginti su kitomis ES šalimis, vieni didžiausių vadinamieji vartojimo mokesčiai (PVM, akcizai), didelis darbo apmokestinimas, o kapitalo apmokestinimas – mažiausias ES. Mūsų politiniam elitui tai – norma. O tie, kurie kritikuoja tokią mokesčių politiką, pasak R.Lazutkos, rizikuoja būti apšaukti marginalais ir pan. Todėl mūsų visuomenė tyli ir taikstosi su tokiomis apraiškomis. O, pavyzdžiui, JAV yra visuomeninis judėjimas, kuris kovoja su augančia praraja tarp 99 proc. šios šalies piliečių ir 1 proc. galias ir turtus auginančių turtingųjų.
Išmokos gelbėjo nuo bankrotų
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentas, buvęs žemės ūkio ministras Jeronimas Kraujelis skaičių kalba apžvelgė narystės ES dešimtmetį. Daug žemės ūkio rodiklių kilo į viršų, tačiau žemdirbiai savo kailiu jaučia dviejų greičių Briuselio politiką. Mūsų ūkininkų gaunamos tiesioginės išmokos gerokai atsilieka nuo tų, kurios pasiekia senųjų ES narių fermerius. 2020 m. jos sudarys 75 proc. ES vidurkio. „Pokyčiai akivaizdūs. Pajamos už parduotą produkciją kartu su išmokomis 2003-aisiais buvo daugiau nei 2 mlrd. litų, o 2013 m. – apie 6,8 mlrd. litų, t. y. 3,4 karto daugiau. Be išmokų pajamos išaugo 2,9 karto (atitinkamai 1,7 mlrd. litų ir 5,2 mlrd. litų). Prieš dešimtmetį išmokų iš nacionalinio biudžeto buvo skirta apie 100 mln. litų ir jos sudarė apie 10 proc. pajamų, 2013 m. – 1,57 mlrd. litų, o ES išmokos sudarė daugiau kaip 20 proc. pajamų“, – skaičiavo J.Kraujelis ir pabrėžė, kad žemdirbius ir kaimo gyventojus dar pasiekė ženkli kaimo plėtrai ir ūkiams modernizuoti skirta parama.
Per ekonominę krizę europinės tiesioginės išmokos žemės ūkį gelbėjo nuo bankrotų. Sunkmečiu kritus žemės ūkio produkcijos supirkimo kainoms, jos sudarė net 34 proc. žemdirbių pajamų. Tačiau per dešimtmetį stipriai išaugo ir gamybos sąnaudos – nuo beveik 2,8 mlrd. litų iki 6,3 mlrd. litų, t. y. 2,3 karto. „Tai reiškia, kad iš žemės ūkio produkcijos gamybos uždirbo ir miestiečiai: trąšų, chemijos, degalų ir kt. pardavėjai. Bendrovėse 1 ha išlaidos sėkloms padidėjo 1,9, trąšoms – 2,6, naftos produktams – 2,2 karto. O darbo apmokėjimo išlaidos išaugo 1,7 karto“, – palygino žemės ūkio ekspertas.
Kaimo tuštėjimas nesustabdomas
J.Kraujelis mano, kad, nepaisant minėtų rodiklių, itin džiūgauti dėl dešimtmečio rezultatų nėra pagrindo. Kai kuriose srityse pažanga menka, o kai kurias šakas reikia gaivinti. „ Už pasėlių plotus mokamos tiesioginės išmokos ant menčių paguldė gyvulininkystę. Kai nėra gyvulių, nėra ir darbo kaime. Štai Danijoje 1 ha tenka 1,8 sąlyginio gyvulio, o Lietuvoje – vos 0,3 SG“, – pabrėžė LŽŪBA prezidentas.
Javų šalyje išauginame kone du kartus, rapsų – net penkis kartus daugiau. Tačiau Lietuvos laukuose neliko linų, sumažėjo bulvių, neišsiverstume be importinių vaisių, tiesa, savo daržovių netrūktų. Nedaug išaugo mėsos gamyba, o užsiprašytos pieno gamybos kvotos nė karto neįvykdėme. Mūsų žemdirbiai pagamina kur kas daugiau produkcijos, nei suvartojama vidaus rinkoje. Tad Lietuvai labai svarbios eksporto rinkos. Stojant į ES žemdirbiai nuogąstavo dėl jų, tačiau laikas parodė, kad mūsų produkcija tinka europiečiams.
„Suklusti verčia dar vienas rodiklis: pernai iš vieno deklaruoto hektaro mes pagaminome produkcijos už 3 254 litus, o ES šalių vidurkis – 7 600 litų. Pavyzdžiui, Danijoje iš hektaro gauta produkcijos už 13,5 tūkst. litų. Vadinasi, danai gali daugiau mokėti už darbą. Tad nenuostabu, kad mūsų kaimas tuštėja“, – samprotavo buvęs žemės ūkio ministras.
Jis pabrėžė, kad kaimas tuštėja visoje Europoje. „Prieš dešimtmetį ir dar anksčiau lankiausi daugelyje šalių, iš arti mačiau gražias vakarietiškas sodybas, kuriose neliko ūkių. Kai Danijoje išgirdau, kad po 10 proc. ūkių užsidaro, pašiurpau. Tokia realybė. Ir pas mus maži ūkiai traukiasi, nebent vienas kitas mažesnis augina braškes ar vaistažoles“, – apie neišvengiamus procesus kalbėjo J.Kraujelis.
Susikurtas ES idealas tolsta
Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Rolandas Paulauskas įsitikinęs, kad Lietuva, ir stodama į ES, ir praėjus dešimtmečiui, vadovaujasi daugiausia emocijomis ir ant ES altoriaus pasiruošusi paaukoti viską. „Prieš 10 metų mes nelabai susigaudėme, kur stojame, nes, gyvendami už geležinės uždangos, turėjome blankų supratimą apie Europą ir susikūrėme savo idealaus Vakarų pasaulio iliuziją. Tad stojome ne į realią ES, o į savo pačių susikurtąją. Mes negalėjome nestoti, nes buvome įsimylėję susikurtą pasaką. O kai įsimyli, protas ir argumentai neveikia. Ir dabar dar, galima sakyti, esame paskandinti toje meilėje“, – sakė R.Paulauskas.
Anot jo, neatsitiktinai nenorime prisiminti referendumo dėl stojimo į ES. „Referendumas vyko dvi dienas, o kai pasirodė, kad ir antrą dieną žmonės neina balsuoti, jiems pakišo skalbimo miltelių ir alaus. Koks gėdingas stojimas! Kaip dabar atrodytų toks referendumas?“ – klausė pašnekovas.
Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras pabrėžė, kad per dešimtmetį Bendrija dar labiau nutolo nuo mūsų visuomenės susikurto ES idealo. „Kokia šiandien yra ES? Ji paskendusi skolose, daugelyje šalių yra kritęs pragyvenimo lygis, didelis nedarbas. Tai sukelia socialines įtampas, dėl to daugėja riaušių ir streikų. ES valdymo struktūra yra nedemokratiška. Europos Parlamento nariai neturi įstatymų leidybos iniciatyvos teisės, ES komisarai, kurie realiai vadovauja Bendrijai, ir ES prezidentas žmonių nerenkami, – tad kur demokratija? ES prezidentas Hermanas Van Rumpėjus neseniai pareiškė, kad dabartinėje ES tauta ir tėvynė – atgyvena. Vadinasi, ir toliau šis darinys centralizuosis, nes tai – vienintelis būdas išlaikyti šį projektą. O Lietuva pasiruošusi aukoti paskutinius savo suvereniteto likučius – atsisakyti lito, žemės. Svarbiausią dalyką – įstatymų viršenybę – jau atidavėme Briuseliui“, – rėžė R.Paulauskas.
Kitaip skaičiuoti jis siūlo ir paramos naudą: „Į ES kasą mes kasmet įmokame per 1 mlrd. litų, o gauname nuo 3 iki 5 mlrd. litų. Bet reikia įvertinti, kad nemažai jų grįžta, atominės elektrinės uždarymą, emigracijos kainą, supjaustytus laivus ir daug kitų dalykų. Ar viską įvertinus negausime neigiamo balanso? Tik naivuoliai gali patikėti tuo, kad finansinė parama dalijama už dyką.“
Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras abejoja, ar dar po 10 metų ES išliks tokia, kokia yra šiandien. Senosiose ES šalyse daugėja euroskeptikų, o kai kuriose valstybėse kalbama ir apie išstojimą iš ES. „Žmonės nepatenkinti, kad ES keičiamos vertybės, požiūris į šeimą, tėvų ir vaikų santykius, norima pakeisti net prigimtinę vertybę – moters ir vyro santykius. Pastaruoju metu itin išryškėjo europiečių nepasitenkinimas tuo, kad JAV, siekdama geopolitinių tikslų, kontroliuoja ES, verčia ją pėstininku, kuris turi paklusti ir vykdyti JAV valią. Tai tik padidins euroskepticizmą ir išklibins ES“, – prognozavo R.Paulauskas.
