Verslininko laisvės siekį aplinkosaugininkai įvardija kaip nusikaltimą gamtai ir žmonėms. Ir verslininkas, ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadovė kovą dėl to, būti užtvankai ar ne, vadina nervų karu ir abu tikisi anksčiau ar vėliau tapti nugalėtojais.
Ukmergiškis Albinas Strelčiūnas, turėdamas idėją užtvenkti srauniąją Siesartį ir prie jos esančius brūzgynus paversti grožio oaze, dešimt metų nesėkmingai kaunasi su Valstybine saugomų teritorijų tarnyba (VSTT), neleidžiančia jam įgyvendinti šių planų. Vyriškis tikina kovojantis ne tik už gražią aplinką, bet ir nuosavą energetikos verslą, suteiksiantį laisvę ir jam, ir visai Lietuvai. Energetiškai nepriklausomos Lietuvos idėja jis sako aplinkinius įtikinęs ir pritarimą tvenkti upę gavęs iš visų įmanomų institucijų, išskyrus vienintelę. Koją ukmergiškio ketinimams kiša jau minėta VSTT, vadovaujama principingumu garsėjančios Rūtos Baškytės. Valstybės interesą ginanti R.Baškytė kovą dėl Siesarties taip pat vadina principine ir sako: „Lietuvoje yra daug veikėjų, pasirengusių užtvenkti visas upes ir turėti naudos iš išgaunamos hidroenergijos. Visi jie motyvuoja energetine nepriklausomybe. Tad jei nebeapsikentę J.Strelčiūno įžūlumo nusileistume jam, nebeturėtume nė vienos užtvankos nepažabotos upės.“
Pavyzdinė vizija
Tvenkti Siesartį A.Strelčiūnas yra numatęs netoli tos vietos, kur per šią upę veda tiltas, aptinkamas važiuojant iš Ukmergės į Žemaitkiemį. Už dviejų kilometrų nuo pageidaujamos užtvankos vietos Siesartis įteka į Šventąją. Vyriškis pabrėžia, kad kol nebuvo šio tilto iš Ukmergės į Žemaitkiemį, buvo važiuojama pylimu, pastatytu virš senosios Siesarties užtvankos. Jo giminei priklausiusi užtvanka, anot A.Strelčiūno, stovėjo ir naudą davė ne vieną šimtmetį. Užtvenktas vanduo suko malūno girnas, gamino elektros energiją, buvo naudojamas čia pat įrengtos lentpjūvės poreikiams. A.Strelčiūnas tvirtina: „Nors per karą vokiečiai malūną ir lentpjūvę susprogdino, hidroelektrinė veikė iki pat to laiko, kai Lietuvoje buvo pastatyta atominė elektrinė. Todėl aš nieko daugiau nenoriu, tik atkurti tai, kas kitados buvo sukurta mano protėvių.“
Ukmergiškis apgailestauja, kad mintis atstatyti hidroelektrinę jam atėjo per vėlai. „Jei darbus būčiau pradėjęs tuomet, kai dar nebuvo priimtas Saugomų teritorijų įstatymas ir vieta, kurioje sumaniau kurtis, nebuvo tapusi Siesarties kraštovaizdžio draustiniu, hidroelektrinė jau seniai būtų stovėjusi ir davusi naudos visai Lietuvai. Dabar dėl noro atstatyti tai, kas buvo sukurta, grumiuosi visą dešimtmetį. Esu pasirengęs hidroelektrinės teritoriją, kurioje jau stovi mano namai, paversti pavyzdine, žmonių lankoma, mėgstama vieta. Deja, aplinkosaugininkams, kuriuos aš vadinu žaliaisiais teroristais, geriau, kad Siesartis būtų apžėlusi beverčiais krūmynais“, - sako verslininkas.
Aštuoni savivarčiai šiukšlių
Civilizuoti Siesartį A.Strelčiūnas jau pradėjo. Ant malūno, stovėjusio prie šios užtvankos, pamatų jis pasistatė didžiulį, itin spalvingą namą. Buvusios lentpjūvės vietoje įrengtas garažas. „Žalieji mano namą, projektuotą architektūros eksperto, pavadino agresyviu aplinkai. O šalia esantys nugyventi, baigiantys griūti pastatai jiems atrodo savo vietoje ir tinkantys prie aplinkos“, - piktinasi A.Strelčiūnas. Beje, prieš imdamasis statyti naująjį namą, ukmergiškis tvirtina iš buvusios lentpjūvės ir malūno griuvėsių išgabenęs net aštuonis savivarčius įvairiausių šiukšlių. „Šiukšlės taip pat kraštovaizdžio nedarkė, kol jos voliojosi, visiems buvo viskas gerai“, - ironizuoja vyriškis.
Užpelkėjusią Siesarties senvagę šį pavasarį A.Strelčiūnas pavertė nemažu švariu tvenkiniu, kuriame ateityje ketina įveisti žuvų, tvenkinio krantus apsėjo dekoratyvine žole, apsodino gėlėmis, jo aplinką ketina puošti dekoratyviniais medžiais. „Deja, gėlėmis apsodintas tvenkinys man „uždirbo“ beveik 12 tūkst. litų baudą ir ketvirtą infarktą“, - linguoja galva vyriškis. Jis pasakojo, kad keliais autobusais atvykusi aplinkosaugininkų komisija jam paskyrė pusės tūkstančio litų baudą dėl to, kad tvenkinys iškastas be jų leidimo. 11 tūkst. 200 litų reikia sumokėti už gamtai padarytą žalą. Pinigų ukmergiškis tvirtina net nesiruošiantis mokėti, nes tikrai nesijaučia pakenkęs gamtai. Savąją tiesą, o tiksliau, tvenkinį, jis ketina ginti teisme, kuriam šiuo metu rengiasi.
Tvenkinys tyvuliuoja
Tai, kad žūtbūt iškas tvenkinį, A.Strelčiūnas pažadėjo praeitą vasarą kalbėdamasis su LŽ. Tuomet vyriškis įrenginėjo prie Siesarties ką tik baigtą statyti namą. Jis kartojo, kad jokiu būdu nenusileis, anot jo, nepagrįstiems, verslą žlugdantiems, įkaitais žmones verčiantiems gamtosaugininkų reikalavimams. Taigi tvenkinys tyvuliuoja. „Siesartimi baidarėmis plaukiantys žmonės negali atsigrožėti tvenkiniu, dėkoja man, kad turi kur išlipti, nes visur kitur upė taip apaugusi įvairiausiais karklais ir juodalksniais, kad geriau nė nemėginti ant kranto iškelti kojos. Ir man gražu, kai pro namus praplaukia spalvingos baidarės, pabendraujame ar bent pamojuojame vieni kitiems“, - šypsosi A.Strelčiūnas.
Beje, vyriškis pripažįsta, kad nemažai plaukia piktų, nekultūringų žmonių, kurie, vos išlipę į krantą, prieš pat langus maunasi kelnes. „Šlapindamiesi po mano langais jie dar ir kokią piktą repliką paleidžia“, - atsidūsta ukmergiškis. Jis pabrėžia, kad tokios ir panašios keršto akcijos jam primena kitados prie jo namų atvežtų studenčiukių protestus. „Kartu su aplinkosaugininkais, vadovaujamais Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadovės R.Baškytės, atvažiavo merginos su šūkiais „Šalin rankas nuo Baškytės!“ Mačiau, kad joms pačioms nesmagu. Darosi gaila matant, kaip manipuliuojama jaunais žmonėmis“, - sako A.Strelčiūnas.
Nekantrauja sulaukti tvenkinio
Išvalytu vienu tvenkiniu A.Strelčiūnas apsiriboti neketina. Jis pažada, kad po metų atvažiavusieji į jo valdas, esančias prie Siesarties, čia ras hidroelektrinę bei 17 hektarų vandens telkinį. „Dabar Siesartyje vandens iki kelių, o užtvankoje vandens lygis sieks du tris metrus, ji bus pilna žuvų“, - apie savo planus pasakoja vyriškis.
„Tvenkinio laukia visas kaimas. Beje, tik mums atsikėlus ir išvalius paupio karklynus, žmonėms atsirado galimybė prieiti prie upės nusimaudyti. Iki tol jie to daryti negalėjo. Tad dabar visi svajoja, kad galės ne tik įbristi į upę, bet, atsiradus tvenkiniui, ir paplaukioti joje“, - tvirtina A.Strelčiūnas.
Vyriškis aiškina, kad jo turima projektinė dokumentacija rodo, jog atstatytoji hidroelektrinė padės elektros energija apsirūpinti dviem šimtams vartotojų. „Gal tai ir nėra daug, tačiau kai nebeturėsime Ignalinos atominės elektrinės, mums toji energija dar ir kaip pravers“, - sako ukmergiškis. Teiginius, kad elektrinukė kenks aplinkai, jis vadina pačia tikriausia demagogija. „Visi žalieji (taip pašnekovas vadina aplinkosaugininkus) bando įrodyti, kad pastačius elektrinę Siesartyje sumažės lašišų, kurios esą atplaukia čia neršti. Tačiau lašišų čia ir taip nėra, jei ir atplaukia, tai tik viena kita“, - teigia A.Strelčiūnas.
Jaučiasi rezervate
„Mane, kuris noriu statyti hidroelektrinę, gaminti elektros energiją ir taip sukurti pridėtinę vertę, vadina kenkėju ir nusikaltėliu. Tačiau aš išsiaiškinau, kad kuo daugiau Lietuvoje bus saugomų teritorijų, tuo daugiau į mūsų kraštą ateis europinių pinigų, skirtų neva joms saugoti. Tad aplinkosaugininkai ir laikosi tų teritorijų įsikibę dantimis. Nė kiek neabejoju, kad jie gina ne valstybės, bet savuosius interesus, - įsitikinęs A.Strelčiūnas. -
Gamtosaugininkai už išvalytą tvenkinį nubaudė ne mane. Pirmiausia jie nubaudė save, o ypač - visus Lietuvos žmones. Dabar, sunkmečiu, statydamas elektrinę aš duočiau gerai užsidirbti bent dešimčiai žmonių. Vėliau, jau ją pastatęs, ketinu čia įkurti žuvininkystės ūkį, tarnauti turizmo reikmėms, ir, kaip minėjau, tiekti lietuvišką elektros energiją. Viso to daryti man neleidžia. Tačiau rezervato gyventoju ar vergu aš nebūsiu. Savame krašte, savoje žemėje pats noriu būti šeimininkas ir joje tvarkytis“, - sako ukmergiškis.
Strategų balsas
A.Strelčiūnas pabrėžia turintis pagrindinių Lietuvos aplinkosaugos ir energetikos strategų, tarp jų - Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas bei energetikos ministras Arvydas Sekmokas, pritarimą tvenkti Siesartį.
LŽ apie tai paklaustas J.Šimėnas sako: „Esu lankęsis toje vietoje, kur A.Strelčiūnas ketina atstatyti sugriautą elektrinę, mačiau senųjų pastatų liekanas. Manau, kad žmogus gal ir turi teisę atstatyti tai, kas buvo, todėl būtina išsamiai apsvarstyti šį klausimą. Beje, buvusi užtvanka yra geomorfologinio draustinio teritorijoje, tad atkuriant statinius draudžiama keisti reljefo formą.“
A.Sekmokas pabrėžia remiantis ukmergiškio norą atstatyti hidroelektrinę ir taip pasitarnauti Lietuvai. „Mūsų kraštui dabar labai svarbūs atsinaujinantys energetiniai ištekliai, mums reikia ir mažųjų hidroelektrinių“, - tvirtina ministras. Jis sutinka, kad per Antrąjį pasaulinį karą subombardavus nemažai hidroelektrinių Lietuvos peizažas iš tiesų tapo labai nykus. „Atkūrus elektrines, pagerės gamtovaizdis, prie vandens telkinių bus galima poilsiauti, juose veisti žuvis“, - teigia A.Sekmokas.
Kenčia civilizacija
Visai kitokios nuomonės yra Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadovė R.Baškytė. „Kas būtų, jei ne tik A.Strelčiūnas, bet ir daugiau žmonių, motyvuodami nenoru būti priklausomi, elgtųsi ne pagal įstatymus? Turbūt jau nebebūtų likę ir pačios žmonijos. Tad belieka džiaugtis, kad tokių žmonių nėra daug“, - į klausimą, kaip vertina ukmergiškio veiklą ir atkaklumą, LŽ komentuoja R.Baškytė, A.Strelčiūno teigimu, didžiausia jo oponentė. Bejėgė prieš A.Strelčiūno atkaklumą moteris teigia nesijaučianti, tačiau mano esanti nuolat jo provokuojama, įtraukta į nervų karą.
„A.Strelčiūno atkakliu nevadinčiau, jis - įžūlus, su niekuo nesiskaitantis žmogus. Gaila, kad dėl jo nesiskaitymo kenčia gamta, o kartu kenčiame ir mes - visa civilizacija“, - teigia R.Baškytė. Jai apmaudu, kad už A.Strelčiūno stovi visas būrys energetine nepriklausomybe motyvuotų veikėjų, kurie pasirengę užtvenkti, kitaip sakant, numarinti visas Lietuvos upes ir gauti greitą pelną iš išgaunamos hidroenergijos.
Kad A.Strelčiūnui anksčiau ar vėliau teks nugriauti, ką savavališkai pastatė ar dar pastatys, R.Baškytė teigia neabejojanti.
Daiva BARONIENĖ
