Pasak kontrolierės, valstybė turi pareigą užtikrinti realią pagalbą rizikingomis laikomoms šeimoms, tačiau ne visuomet tokios šeimos laiku pastebimos, o ir teikiamos paslaugos nėra individualizuotos, dažnai nesiekiama panaikinti priežasčių, dėl kurių šeima įtraukta į socialinės rizikos apskaitą.
„Neišsami ir faktinės situacijos neatspindinti savivaldybių renkama informacija apie paslaugų gavėjų grupes ir jų poreikius neigiamai atsiliepia nustatant ir planuojant socialines paslaugas, o teikiamos paslaugos neatitinka realių vaiko ir šeimos poreikių, t. y. paslaugų poreikio vertinimas, skyrimas ir teikimas nėra individualizuojamas įvertinant konkrečią situaciją“, – rašo kontrolierė ataskaitoje.
E.Žiobienė pažymi, kad socialinės paslaugos vaikui ir šeimai koncentruojamos didžiuosiuose miestuose, rajonų centruose, paslaugų prieinamumas vaikui ir šeimai kaimiškose vietovėse šalia jų gyvenamosios vietos vis dar labai ribotas, nevienodai išplėtotas socialinių paslaugų tinklas tiek valstybės, tiek savivaldybių lygmeniu.
„Esant tokiai padėčiai, formaliai savivaldybės reikiamas socialines paslaugas teikia, tačiau jų prieinamumas atskiriems gavėjams yra ribotas, socialinės rizikos šeimai teikiamas minimalus socialinių paslaugų paketas, (...) apsiribojant „šeimos palaikymu“, nesiekiant tikslų šalinti priežastis, dėl kurių šeima įtraukta į socialinės rizikos šeimų apskaitą bei įgalinti šeimą tinkamai funkcionuoti savarankiškai be nuolatinės socialinių darbuotojų priežiūros ir pagalbos“, – ataskaitoje teigia kontrolierė.
E.Žiobienė taip pat tvirtina, kad neretais atvejais būtent po kontrolieriaus tyrimo, pateikus savivaldybei išvadas dėl pagalbos konkrečiai šeimai vertinimo, savivaldybėje darbas su šeima iš esmės keičiamas, atrandama resursų šeimai teikti intensyvesnes ir įvairesnes paslaugas.
