Oficialiais 2019 m. duomenimis, Lietuva (kartu su Latvija) iš visų išsivysčiusių EBPO šalių patenka tarp lyderių vertinant mirtingumą per 30 d., kai patenkama į ligoninę jau patyrus insultą.
Lietuvos insulto asociacijos prezidentas doc. dr. Aleksandras Vilionskis neslėpė, kad tokie skaičiai, kalbant apie išgyvenamumą patyrus insultą, nėra džiuginantys.
Tačiau jis patikino, kad visuomenė insultą laiku atpažinti išmoksta vis labiau, o ir greitosios medicinos pagalbos darbo nepalyginsi su tuo, kas buvo prieš 10–15 metų.
Kas nulemia didesnį mirštamumą patyrus insultą?
Pasak A. Vilionskio, bendras sergamumas insultu per paskutinius 10 metų išlieka panašus.
„Tačiau visuomenė vis tik sensta ir su laiku yra didesnė rizika patirti insultą. Taigi kiek bemažintume rizikos veiksnius, ją atsveria visuomenės senėjimas“, – kalbėjo jis.
Kartu gydytojas sutiko negalintis tvirtinti, kad mūsų pirminė prevencija labai gero lygio – vienaip ar kitaip yra labai daug žmonių, kuriems rizikos veiksniai nėra valdomi arba pakankamai gerai suvaldyti.
Tuo metu kalbėdamas apie mirštamumą nuo insulto, pašnekovas nurodė, kad jis iš esmės vėlgi sąlygotas kelių aspektų. „Vienas jų, aišku, yra jau minėtas visuomenės senėjimas ir vyresnis amžius. Toliau reiktų kalbėti apie paties insulto sunkumą. Kuo insultas sunkesnis, tuo mirštamumas yra didesnis, ir tai visiškai nepriklauso nuo taikomo gydymo.
Čia vėl svarbi nepakankama pirminė insulto prevencija, nes kuo blogiau koreguojami rizikos veiksniai, tuo insultas yra sunkesnis. Taip pat svarbu, ar žmogus turi daugiau gretutinių patologijų, kurios sąlygoja mirštamumą“, – vardijo Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Insulto centro vadovas.
Kauno klinikų Neurologijos klinikos vadovės prof. habil. dr. Daivos Rastenytės aiškinimu, atirto insulto sunkumą, vertinant tarptautiniu mastu pripažintą standartizuotą vertinimo skale, lemia daug priežasčių.
„Tačiau visuomenė vis tik sensta ir su laiku yra didesnė rizika patirti insultą. Taigi kiek bemažintume rizikos veiksnius, ją atsveria visuomenės senėjimas“, – kalbėjo jis“, – konstatavo A. Vilionskis.
„Tarp jų – didelis pagrindinių kraujagyslinių rizikos veiksnių paplitimas mūsų populiacijoje, nepakankama arterinės hipertenzijos kontrolė, nemažėjantys rūkymo įpročiai, didelis komorbidiškumas (insultą patyrusieji turi daug sunkių gretutinių ligų), ir t.t.“, – komentavo gydytoja. Jos vertinimu, apskritai situacija dėl insulto gydymo palengva gerėja.
Modernus gydymas savaime mirštamumo nesumažina
Pasak A. Vilionskio, prieš 10 metų sukurta klasterių sistema ir pradėtas taikyti efektyvus gydymas (intraveninė trombolizė, kai krešulys ištirpdomas vaistais, ir trombektomija, kai krešulys minimaliai invazyviu būdu pašalinamas mechaniškai) pats savaime mirštamumo nemažina.
„Jis mažina išgyvenusių žmonių ilgalaikį neįgalumą, bet mirštamumui turi labai nedidelę įtaką. Daugiausiai reikšmės mažinant pacientų mirštamumą nuo insulto turi pacientų gydymo vieta. Tie pacientai turi būti gydomi specializuotuose insulto padaliniuose.
Tai būtų ta vieta, kur koncentruojami pacientai, sergantys ūminiu insultu, kur dirba tam paruošti specialistai. Čia kalbama ne vien apie neurologus, bet visą personalą – taip pat ir slaugytojas, visą reabilitacijos komandą, socialinius darbuotojus ir taip toliau“ – komentavo gydytojas.
Trūksta personalo
Pasak Lietuvos insulto asociacijos prezidento, tyrimai labai aiškiai rodo, kad būtent šiuose padaliniuose gydomų pacientų išgyvenamumas yra didesnis:
„Nepriklausomai, ar jiems taikomas inovatyvus gydymas, nepriklausomai nuo jų amžiaus, insulto sunkumo, jo tipo, vienaip ar kitaip tokių pacientų mirštamumas yra mažesnis.
Mintis yra ta, kad tokiame padalinyje pacientams atliekami visi maksimalūs reikalingi tyrimai, tai padaroma pakankamai greitai, nustatoma ne tik diagnozė, bet ir insulto priežastis, kas leidžia užkirsti kelią, kad insultas nepasikartotų. Kompleksinis insulto požiūris ir gydymas ir leidžia sumažinti mirštamumą ir turi įtaką neįgalumui, komplikacijų rizikai.“
Jo teigimu, Lietuvoje šiandien situacija su tokiais specializuotais padaliniais yra problemiška.
„Šioje vietoje turime didžiausią problemą. Vienas dalykas, apie 30 proc. pacientų negydoma šiuose padaliniuose. Antras dalykas, šiuose padaliniuose neturime pakankamai personalo, ypač slaugytojų. Be to, iš esmės Lietuvoje nėra tokio specialiai paruošto personalo, ypač insulto gydyme besispecializuojančių slaugytojų. Tai būtų esminis momentas, kodėl mirštamumas Lietuvoje išlieka labai panašus ir negerėjantis“, – konstatavo A. Vilionskis.
Šlubuoja reabilitacijos prieinamumas
Jis atkreipė dėmesį į tai, kad ženkliai apsunkintas ir reabilitacijos prieinamumas: „Tokios būklės pacientui būtina ankstyva reabilitacija – žmogus antrą trečią parą po insulto turėtų būti konsultuojamas reabilitologo.
Išvykę iš ligoninės pacientai iš karto nepatenka reabilitacijai, nes laukia eilėje, tęstinumas nutrūksta ir tai blogina pasveikimą, nes dalis ligonių užsiguli ir įvyksta kitos komplikacijos.“
D. Rastenytė paantrino, kad slauga ir reabilitacija susirgus insultu turi didžiulę reikšmę: „Specializuotas išeminio insulto, kuris sudaro apie 80 proc. visų insulto atvejų, gydymas galimas per pirmąsias 4,5–6 val., visa kita – komplikacijų prevencija, antrinė profilaktika, slauga ir reabilitacija.
Ypatingą reikšmę turi slauga – trūkstant slaugos personalo, situacija gali komplikuotis. Taip pat labai reikšminga reabilitacija – ji privalo būti inicijuota per pirmąsias 72 val. ir būti ne tik pasyvi bet ir aktyvi.“
„Išvykę iš ligoninės pacientai iš karto nepatenka reabilitacijai, nes laukia eilėje, tęstinumas nutrūksta ir tai blogina pasveikimą, nes dalis ligonių užsiguli ir įvyksta kitos komplikacijos.“
A. Vilionskis teigė, kad apie tai kalbama jau seniai ir iš esmės pokyčiai reikalauja politinių sprendimų.
„Apie tai kalbama labai seniai, nuo pat to laiko, kai pradėta kurti klasterio sistema. Nuo pirmos dienos buvo kalbama, kad trombolizė, trombektomija atvėrė naujas gydymo galimybes, bet jei daugiau nieko nedarome, rezultato, kurio tikimės, nepasieksime.
Be to, ir apmokėjimas už insulto gydymą, įvertinus keliamus reikalavimus ir atliekamų tyrimų apimtį, yra pakankamai žemas. Jis mažai priklauso nuo to, kiek įdedame pastangų, tyrimų, procedūrų ir t.t. Ir nepriklauso nuo to, kur gydomas pacientas: ar tai būtų insulto gydymo centras, ar tai būtų rajono ligoninė. Šis klausimas keliamas jau kelis metus, tačiau iki šiol jokio sprendimo nėra“, – konstatavo gydytojas.
Vis geriau atpažįsta insultą
Paklaustas, ar patys gyventojai jau išmoko tinkamai reaguoti į insulto požymius, pašnekovas tvirtino, kad situacija dėl to yra pakankamai gera.
„Šiandien stebime vis daugiau pacientų, patyrusių insultą, kurie atvyksta gana greitai. Tai yra ir pačios visuomenės suvokimas, žinios apie insultą visuomenėje gerėja, GMP darbas yra pakankamai gerai suvaldytas.
Nesakau, kad viskas idealu, bet geriau, nei buvo prieš 10–15 metų, nes tie pacientai nebevežami į artimiausią gydymo įstaigą, o specializuotą gydymo įstaigą ir nėra gaištamas laikas. Bendrai žiūrint, negaliu pasakyti, kad Lietuva yra kažkuo išskirtinė, kitur irgi egzistuoja tos pačios problemos, kai kur jos mažesnės“, – konstatavo A. Vilionskis.
Jis priminė, kad bet kuriuo atveju laikas, per kurį pacientas patenka į ligoninę ir pradeda gauti gydymą, yra vienas lemiančių veiksnių, kiek pagalba galės būti efektyvi.
Reakcijos laikas lygu išgelbėtas širdies raumuo
Kalbėdamas apie kitą dažną lietuvius pražudančią ligą – ūmų miokardo infarktą, Kauno klinikų Kulautuvos reabilitacinės ligoninės vadovas prof. Raimondas Kubilius akcentavo, kad nuo to, kaip greitai pats pacientas ar jo aplinka reaguos į įvykį, tiesiogiai priklauso ligos pasekmių sunkumas.
„Pacientams, patyrusiems ūminį miokardo infarktą, labai svarbu greitai reaguoti. Pirmiausia tai priklauso nuo paciento ir jo aplinkos, šeimos, kad laiku būtų atpažinti patys grėsmingiausi požymiai. Neretai kardiologai naudoja sąvoką: laikas – tai yra išgelbėtas širdies raumuo, arba auksinė valanda, per kurią pacientas patenka į ligoninę gydomosioms intervencijoms.
Tai reiškia, kad kuo greičiau tokios būklės žmogus pateks į ligoninę, tuo greičiau galėsime taikyti priemones, išgelbėti ir apsaugoti širdies raumenį nuo pažeidimo ir ilgalaikių blogų pasekmių“, – pabrėžė gydytojas.
Jis priminė, kad dažniausiai raginama atkreipti dėmesį į tuos pacientus, kurie jau turi atpažintus širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnius.
„Dažniausiai tai yra padidintas arterinis kraujospūdis, cholesterolis, rūkymas. Ir jei pirmą kartą gyvenime atsiranda neįprastas skausmas širdies plote, nauji požymiai – užgulimas krūtinėje, silpnumas, dusulys, pirmiausia į juos turėtume reaguoti ir išsiaiškinti, ar tai nėra sąlygota ūkinio miokardo infarkto“, – vardijo R. Kubilius.
Įtarus infarktą kardiograma turi būti padaryta per 10 minučių
Jis pasakojo, kad šalyje jau dešimtmetį veikia klasterių sistema, kai pacientai patenka į specializuotus gydymo centrus. Taip pat yra toks algoritmas, kad ištikus ūmiam miokardo infarktui per 10 minučių turėtų būti užrašyta kardiograma.
„Žmogus turi kuo greičiau kviesti greitąją medicinos pagalbą, per 10 minučių turėtų būti užrašyta kardiograma ir nuspręsta, ar tai yra ūminis miokardo infarktas. Tada įsijungia algoritmas – nepriklausomai nuo to, kokioje Lietuvos vietoje gyvena pacientas, jis kuo greičiau patektų į reikiamą gydymo įstaigą.
Kuo pacientas anksčiau kreipiasi, tuo didesnė tikimybė, kad išgelbėsime ir apsaugosime širdies raumenį. O praėjus 12–24 valandoms nuo skausmo pradžios taikomos gydymo priemonės gali būti nebeefektyvios, nes raumuo jau būna pažeistas. Tas pats svarbu kalbant ir apie insultą, kurį ypač svarbu atpažinti, nes insulto gydymo langas dar siauresnis, kada dar galima tirpdyti, pašalinti krešulius ir išvengti invalidizuojančių reiškinių“, – pabrėžė gydytojas kardiologas.
Adekvačiai įsivertinti sveikatą
Jis sutiko, kad visos logistikos grandys čia svarbios, GMP operatyvumas, tačiau ir patys žmonės turi adekvačiai įvertinti savo sveikatos būklę.
„GMP tarnyba deda dideles pastangas. Aišku, jei žiūrėtume į vidurkį, per kiek laiko ji atvyksta mieste ar užmiestyje, tai išties yra didelis laikas. Todėl ir išgelbėto žmogaus, patyrusio miokardo infarktą, gyvybė kartais priklauso nuo aplinkos, kur jis yra, ir ar esantieji šalia gali atpažinti simptomus.
Ne per seniausias įvykis – kelios šeimos popandeminiu laikotarpiu išvažiavo pasivaikščioti į mišką ir pamatė, kad vienam iš kompanijos darosi bloga, jis pakeitė išvaizdą, skundžiasi dusuliu, negali pajudėti. Įvertinę būklę jie suprato, kad išsikviesti greitąją bus sudėtinga, tad patys bandė kuo skubiau patekti į erdvesnę viešąją vietą ir kviesti GMP.
Taigi norisi pabrėžti, kad turime būti kritiški, žinoti, kad jei pacientas vyresnis nei 40 metų, tikimybė susidurti su ūmia širdies liga yra didžiulė, todėl ir raginama pasitikrinti prevenciškai, įsivertinti ŠKL riziką“, – komentavo R. Kubilius.
SAM patikino, kad situaciją žino ir nesnaudžia
Paprašyta pakomentuoti situaciją Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) patikino, kad situacija dėl savalaikės slaugos ir reabilitacijos, slaugytojų ir specialistų trūkumo gydant insultą yra žinoma. Be to, teigiama, kad jau yra numatyti ir konkretūs veiksmai.
„Siekiant užtikrinti sklandų asmens sveikatos priežiūros paslaugų pacientams, kuriems įtariamas ar diagnozuotas ūminis galvos smegenų insultas nuo 2024 m. kovo 1 d. šių paslaugų teikimas organizuojamas regioniniu principu“, – rašoma atsiųstame atsakyme.
Nurodoma, kad tokio centro funkcijos apima paslaugų pacientams, kuriems įtariamas ar diagnozuotas ūminis galvos smegenų insultas, teikimo koordinavimą ir srautų valdymą regione, tokių paslaugų kokybės vertinimą, analizavimą ir aptarimą su regiono paslaugas teikiančiomis ASPĮ, tokių įstaigų konsultavimą, paslaugų kokybės rodiklių reikšmių stebėseną ir t.t.
Numato plėsti reabilitacijos paslaugas
Taip pat pažymima, kad reabilitacijos srityje numatoma plėsti pirminės sveikatos priežiūros grandies Šeimos gydytojo komandą, kuriame numatytas ir ergoterapeuto narys.
„Esant ūminio insulto diagnozei priskiriama prioritetinėm medicininės reabilitacijos paslaugoms. Po aktyvaus stacionarinio gydymo, esant indikacijų, gydantis gydytojas, vadovaudamasis fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojo rekomendacijomis, išrašo pacientui siuntimą reabilitacijos paslaugoms gauti, nurodydamas, kad skiriama prioritetinė stacionarinė medicininės reabilitacijos paslauga.
Medicininės reabilitacijos paslaugas teikiančios įstaigos privalo priimti šiuos pacientus pagal prioritetą asmens sveikatos priežiūros įstaigos vadovo nustatyta tvarka. Priklausomai nuo paciento būklės jis gali gauti stacionarinę medicininę reabilitaciją“, – aiškino ministerija.
Jei liekamieji reiškiniai yra labai žymūs, pirmus dvejus metus ir po stacionarinės medicininės reabilitacijos paslaugų suteikimo galima skirti antrinės (reabilitacija II) ar tretinės (reabilitacija III) stacionarinės medicininės reabilitacijos paslaugų kartotinį kursą.
Vėliau skiriama palaikomoji medicininė reabilitacija. Į ambulatorinę medicininę reabilitaciją įeina liekamuosius reiškinius turintys pacientai po insulto.
Taip pat pažymima, kad stacionare medicininės reabilitacijos gydymo kursas trunka 54 dienas, o jei gydytojai mato poreikį gali gydymo trukmę ilginti sudarant gydytojų konsiliumą.
„Šiuo metu svarstoma dėl insulto slaugytojų poreikio, jų mokymo programos, specialistų pasiskirstymo, jiems priskirtų funkcijų, darbo vietų ir pan.“, – pridūrė ministerija.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
