Girdėjau pasakojimą apie tai, jog žmogus, pirkęs vejos žolės sėklos ir ją pasėjęs, netikėtai susilaukė gausaus ridikėlių derliaus. Paprastas dalykas, pasakysite, kažkas pakuojant sumaišė sėklos rūšį, esą dar galima džiaugtis, jog kieme nesudygo cukriniai runkeliai. Tačiau, kaip įvertinti ir kvalifikuoti tą reiškinį, jog visą gyvenimą pašventęs kokios nors idėjos įgyvendinimui, atkakliai ir organizuotai siekęs aiškiai įsisąmoninto tikslo, žmogus gauna diametraliai priešingą rezultatą?
Kalbu čia apie tobulai tikslų atvirkštinės proporcijos atvejį, apie veidrodinį atspindį su inversija, kai pasirinkęs baltą spalvą po ranka randi juodą, prisiekęs laisvei užgyveni pilnutinę nelaisvę, nugalėjęs slibiną pats tampi tokiu slibinu. Žinome, jog būna, pasitaiko ir taip. Kažkodėl labai dažnai atsitinka kaip tik šitaip, kai pirmtako lūkesčių įgyvendinimo imasi pasekėjai, bendražygiai, mokiniai. Mat, kaip sako įžvalgusis Alfonsas Nyka-Niliūnas viename eilėraštyje, ,,mokiniai, nors ir geriausi,/ Suprofanuoja savo mokytojų dideles idėjas,/ Bandydami paversti jas/ Materija ir kasdienybe: duona,/ Vynu ir žudančiu peiliu“.
Apie tai buvau priverstas pagalvoti bandydamas pasižymėti vieną kitą pastabą paraštėse dėl į skandalų sūkurį patekusių Gugengeimo muziejus statybos Lietuvoje planų ir šiame kontekste vienu ar kitu pretekstu pastoviai išnyrančios Fluxus sąjūdžio įkūrėjo Jurgio Mačiūno pavardės. Iš visa to seka neįtikėtinai įdomūs dalykai. Štai žinynai, enciklopedijos ir specialiosios apžvalgos pažymi, jog Fluxus judėjimas buvo savotiška kontrataka prieš profesionalų meną, prieš patį meną kaip profesiją. Dar daugiau, - Vytautas Landsbergis liudija, jog J.Mačiūnas, pagrindinis Fluxus ideologas, Fluxus meną laikė liaudies menu, nes esą tokį meną gali kurti kiekvienas žmogus savo rizika, be specialaus pasiruošimo. Taigi šiandien įsiplieskusi diskusija tarp dviejų stovyklų yra kraštutinai paradoksali, nes J.Mačiūno vardo vėliava mosuoja tie, kurie didžiausiais savo priešais laiko žmones, nesugebančius įvertinti profesionalaus meno poreikių, tuo tarpu savivaldybės biurokratai, nelinkę mokėti įspūdingos kainos už J.Mačiūno eksperimentinio meno eksponatus, kalba kaip tik apie liaudie meno prioritetą, dangstosi liaudies meno interesų atstovavimo reikalu. Taigi, niekaip kitaip nepasakysi, susiklosto tragikomiška panorama, kai priešininkai, panirdami į savidestrukciją, užsidegę gina vienas kito pozicijas arba, kitaip tariant, pradeda dėvėti vienas kito kaukes (tokie įdomūs, verti išskirtinio dėmesio atvejai, kai diskusijos dalyviai iš dalies persiima vienas kito argumentais, pasikeičia pozicijomis ir toliau ginčijasi, pasitaiko kartas nuo karto, tačiau šįkart, regis, susidūrėme su labiausiai išgrynintu, tobulos inversijos pavyzdžiu). Gali būti, jog kaukės prasmėvaizdis čia yra labai tinkamas ir vietoje, nes anksčiau ar vėliau tokia meno kaip profesijos kontroversija pati tampa analogišku profesijai užsiėmimu su savitais profesionalumo kriterijais.
Iš kitos pusės, reikėtų pamėginti J.Mačiūno nuorodas suprasti labai tiesmukai, tarus, jog jokios nuslėptos prasmės čia nėra. Kaip atrodo man, tik tokiu atveju Fluxus veikla ir ideologija yra kraštutinai intriguojantis reiškinys. Tiesiogine savo raiška Fluxus yra revoliucinis meno(?) sąjūdis, visomis savo išgalėmis, kaip pažymi, pavyzdžiui, meno filosofas Antanas Andrijauskas, neigiantis klasikinio meno dirbtinumą, atitrūkimą nuo gyvenimo, ypač pasisakantis prieš meno komercializavimą, išjuokiantis meninės veiklos ir rezultatų sureikšminimą, bet kokią pompastiką šioje sferoje. Kaip žinoma, tyrinėtojai yra linkę Fluxus meną vadinti ne-menu arba antimenu, V. Landsbergis šiam atvejui pažymėti siūlo įvardijimą prieš-menas, tačiau, regis, čia ne mažiau tinka post-meno sąvoka. Šiaip ar taip, pradininkai buvo įsitikinę, jog Fluxus meno raiškai nėra reikalingos specialiosios, tarkime, galerijos ar muziejaus erdvės, kurios, pagal šios tezės logiką, izoliuoja meną, paverčia jį abstrakcija, atitraukia nuo gyvenimo. Esu šventai įsitikinęs, jog iš tiesų Fluxus meno pavyzdžių negalima atplėšti nuo konteksto ir jo atsiradimo aplinkos. Be tokio sąlyčio, užtikrinančio raiškos energiją, postmodernistinių kodų prasmingumą, protesto balsų turiningumą, ne vienas ultramodernaus meno intriguojantis pavyzdys yra tik nuoga laikmečio dekoracija, senstanti greičiau nei vakarykštis laikraštis. Todėl ir J. Mačiūno kūrybinės raiškos sankaupų neįmanoma be esminių nuostolių atskirti nuo Manheteno aplinkos arba, galima pasakyti net taip, pats Manhetenas neįsivaizduojamas be J.Mačiūno muziejaus, be memorialinio šio žmogaus pagerbimo. Įrodinėjimai, jog štai Vilniaus miestas, supirkęs J.Mačiūno kūrinius ir ta pačia proga pastatęs Gugengeimo muziejų, taps pasaulio avangardo meka ir Fluxus sostine, negali įtikinti net pačio naiviausio iš mūsų, bet – priešingai – pažadina labai blogus įtarimus. Sunku atsikratyti įspūdžio, jog tokių pareiškimų autoriai gudrauja pačiu primityviausiu būdu, t. y, apeliuodami į provincijos kompleksus, taip sakant... Tačiau ar iš tiesų nesame pernelyg jau įtarus?
Lietuvos piliečiai ilgai karpė erdvę ausimis, išgirdę apie pinigines sumas, kuriomis operuojama superkant J.Mačiūno darbus, kurpiant kitus postmodernistinio meno eksponavimo projektus. Šalyje, kurioje kultūrai skiriamos pačios menkiausios lėšos, o kultūrininkas yra skurdo dramos vienas iš pagrindinių personažų, šių projektų įgyvendinimui kaupiamos milžiniškos lėšos. J.Mačiūno pavardė, pasaulyje garsiai skambanti kovos prieš meno komercializaciją fone, Lietuvoje tapo kraštutinės meno komercializacijos atskaitos tašku ir savotiška rodykle. Kaip atrodo man, tokiu būdu negailestingai išniekinamas šio garbingo žmogaus atminimas. Savo ruožtu tokie nutikimai kaip šis, regis, gali būti traktuojami ne tik kaip paprastosios inversijos pasireiškimo atvejis, kai tarp įvaizdžio ir tikrovės susiklosto atvirkštinė tvarka, bet ir kaip mūsų perversijos, t. y. nukrypimo nuo normos, pasiklydimo ir apsigimimo pavyzdys.
