Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus kalba Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 63-oje sesijoje buvo aštri ir atvira, tad sukėlė tam tikrą šurmulį. V. Adamkus garsiai išsakė daugelio mažųjų Rusijos kaimynių vis labiau jaučiamą nesaugumą, kurį nepaprastai sustiprino Rusijos agresija prieš Gruziją, demonstratyvus rusų armijos šeimininkavimas suverenios valstybės teritorijoje, tarptautinių sutarčių laužymas ir nesiskaitymas su pasaulio visuomenės nuomone. Rusijos agresija kelia klausimą, koks JT vaidmuo stebint, kaip didžioji šalis galop atplėšia dalį Gruzijos teritorijos, o teritorinį savo narės vientisumą JT turėtų ginti.
Lietuvos prezidentas nusakė Europos būvį, paryškindamas europinio bendravimo ir kylančių grėsmių aspektus, išsakė priekaištus JT dėl neveiklumo Rusijos agresijos prieš Gruziją atžvilgiu ir pageidavimą, kad būtų vykdomos JT reformos, kurios padėtų šiai organizacijai veiksmingiau maldyti konfliktų židinius. Kritikos JT atžvilgiu V. Adamkus buvo aštresnis nei tokia kritika pagarsėjęs JAV prezidentas George`as W. Bushas, kuris šįkart buvo labai nuosaikus, pripažindamas JT, kaip svarbiausio pasaulio politinio instrumento, reikšmę siekiant stabilumo ir demokratijos plėtros. Galima numanyti, jog kai kurie mūsų prezidento kalbos akcentai buvo derinamai su Jungtinių Valstijų diplomatais, kad būtų palaikoma JT reformas skatinanti aiškesnė, neįvyniota į diplomatinę vatą kritinė gaida. Jungtinėms Valstijoms šiuo metu svarbiau ne JT kritika, o kitas dalykas – telkti sąjungininkus, kad būtų galima deramai atsakyti į vis naujus iššūkius, taip pat į galimus neprognozuojamus totalitarinių režimų „žingsnius“.
Savo kalbomis Baltijos šalių prezidentai patvirtino bendrą Rusijos agresijos vertinimą. Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas klausė, ką reiškia Rusijos ir Gruzijos karas Jungtinėms Tautoms, ir apgailestavo, kad didelė šalis leidžia sau atvirai pažeidinėti JT Chartiją, draudžiančią grasinti kitai šaliai ar vykdyti agresiją prieš kitos šalies teritorinį suverenitetą. Estijos prezidentas sakė, jog susirinkę valstybių vadovai turi teisę pareikalauti ir laiduoti, kad JT turėtų galią įtikinti vieną jos narę išvesti kariuomenę iš kitos valstybės teritorijos ir baigti agresiją, antraip išnykstanti pati JT egzistavimo prasmė. Rusija visam pasauliui parodė, kad galima negerbti tarptautinių susitarimų, interpretuoti ir taikyti juos savo nuožiūra. Ppažymėta, jog Gruzijai buvo smogtas ir kibernetinis smūgis, tad būtina slopinti šio naujo ginklo panaudojimą. Nors Latvijos prezidento Valdžio Zatlerio kalba buvo aptakiausia, tačiau ir jis iškėlė Rusijos mestą iššūkį JT ir išsakė nuomonė, jog gyvename prastėjančios saugumo būklės pasaulyje. Visi trys Baltijos šalių prezidentai pasisakė už JT ir Saugumo Tarybos reformas.
Suprantama, niekas nekalba apie tai, kaip įmanoma būtų reformuoti JT bei Saugumo Tarybą. Nekalba todėl, kad suvokia, jog nieko neįmanoma keisti. Nuolatinės Saugumo Tarybos narės turi veto teisę, tad joms nėra naudinga dar kam nors tokią teisę suteikti nei pačioms tos teisės atsisakyti. Kadangi didžiosios valstybės varžosi dėl pasaulinės galios, tai niekaip neįmanoma tokia Saugumo Tarybos reforma, kuri tenkintų jas visas. Net sprendžiant įsisenėjusius kruvinus konfliktus valstybės žiūri naudos sau. Nepaisant globalizacinio didžiųjų valstybių susisaistymo, vis labiau pasaulio reikaluose ryškėja geopolitinis savanaudiškumas O gal yra kiek kitaip: globalizacinis susisaistymas skatina tokius vidinius prieštaravimus, kurie įgauna geopolitinio savanaudiškumo pavidalą, vėlei prikeliantį politinę interesų zonų doktriną.
Kaip sunku suderinti didžiųjų šalių interesus rodo sunkumai, kylantys bandant nustatyti bendresnę politiką agresyvėjančios Rusijos atžvilgiu. Baltijos valstybių lyderiams sutartinai kalbant apie blogėjančią saugumo būklę ir didėjančią nesaugumo jauseną, Europos Sąjungai pirmininkaujantis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy suskubo pareikšti, esą didžiausias ES noras bei siekis yra kuo glaudžiau bendradarbiauti su Rusija ir įtraukti pastarąją į ES reikalus. Prisiminę buvusio Prancūzijos prezidento žodžius, galėtume pasakyti, jog dabartinis prezidentas praleido puikią progą patylėti. N. Sarkozy žodžiai buvo ne tik tam tikras akibrokštas Rusijos agresiją nuosekliai smerkiantiems ir paramą Gruzijai teikiantiems amerikiečiams, bet ir smūgis gruzinams. Kyla klausimas, kokią veiksmingą Rusijos agresyvumo pristabdymo politiką gali sukurti ES, jei jos geidžiamiausias ir viešai išsakomas dalykas yra kuo glaudesnis bendradarbiavimas su Rusija? Galima numanyti, kad šitaip gundydamas Rusiją Prancūzijos prezidentas tikisi numaldyti josios agresyvumą, tačiau Europos istorija bylote byloja, jog agresyviesiems nuo tokių prisipažinimų tik kyla geopolitinis apetitas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad N. Sarkozy savo nuomonę išsakė įkandin Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo, paskelbusio kelis esminius Rusijos užsienio politikos principus, kurių šalis laikysis ateityje, ir nusakiusio šalies karinės galios didinimo gaires. Vienas tų principų skelbia, jog Rusija kaimynines šalis laiko ir laikys savo įtakos zona, tad nepakęs kitų didžiųjų valstybių „lindimo“ į tą zoną. Niekas nesiūlo riboti ekonominius santykių su Rusija: ši šalis yra svarbus ir ES, ir kaimynių ekonominis partneris, tad visiems būtų geriau plėtoti kaimyninius, abipusių interesų paisymu grindžiamus santykius. Tačiau jei ES tik besąlygiškai geidžia bendrauti su Rusija, tai pastarajai atsiranda galimybių tokio bendravimo pagrindu įtvirtinti savo įtakos zoną kai kuriose ES šalyse. Tad visiškai suprantama, jog Baltijos ir kitos iš sovietinės okupacijos išsilaisvinusios šalys naujų grėsmių akivaizdoje linkusios labiau pasitikėti Jungtinėmis Valstijomis, kurios griežtai kritikuoja Rusijos agresyvumą, o abu kandidatai į JAV prezidentus taip pat vieningai smerkia Rusijos agresiją. Kad ir kaip tai nepatiktų kai kuriems aukštiems ES politikams bei didžiųjų valstybių vadovams.
