Nepraėjus nė parai, visų Vilniaus ir Kauno operatyvinių grupių nariai pradėjo masinę R. Daškevičiaus aplinkos žmonių sulaikymo operaciją. Daugeliui ji visgi buvo netikėta. Pavyzdžiui, iki šiol tam tikruose sluoksniuose Daškės mirties užsakovu laikomą Rolandą Dromantą-Ilgą kriminalistai ir kaukėti „Aro“ automatininkai kitą dieną po Daškės žūties išsivežė iš A. Sabonio sporto centro, kuriame jis mėgdavo sportuoti.
Praėjus parai, daugelis sulaikytųjų jau buvo paleidžiami iš tardymo izoliatorių Vilniuje bei Kaune. Jie sėdėjo savo automobiliuose ir nervingai rūkė cigaretes, tikriausiai laukė savo draugų. Tuo metu kriminalistų operacija, nukreipta prieš Daškinių gaują, sukėlė daug triukšmo.
„Sugrįžę į laisvę nutarėme, kad jei Remigijaus laidotuvėse pasirodys Ilgas ir Rublis (Robertas Užukauskas), juos iškart „diskvalifikuosime“. Buvo nuspręsta abu nužudyt per pačias laidotuves kitų Remigijaus draugų akivaizdoje. Ar taip būčiau pasielgęs? Šiandien galiu tvirtai pasakyti, kad taip. Šiai užduočiai buvo paruoštas specialus ginklas, turėjau kelis vyrus, kurie buvo pasiryžę mane pridengti. Remigijų tikrai mylėję draugai iki šiol įsitikinę, kad būtent abu minėti asmenys bene labiausiai buvo suinteresuoti jo mirtimi“, – šių eilučių autoriui pasakojo anksčiau Daškinių gaujai priskirtas, šiuo metu su Kriminalinės policijos biuro pareigūnais bendradarbiaujantis vyriškis.
Ramybės nedavė klausimai
Praėjus keletui dienų po šūvio greta sostinės italų restorano „St. Valentino“, kriminalinis Kauno pasaulis, tebeištiktas šoko, lydėjo Lietuvos bokso federacijos prezidentą R. Daškevičių į paskutiniąją kelionę.
Prie laidojimo rūmų Jonavos gatvėje vieni po kito kasdien atvažiuodavo žvilgantys vakarietiški automobiliai – „Mercedes-Benz“, BMW ir „Audi“, iš jų lipdavo stambaus sudėjimo vyrai, vilkintys juodais prabangiais paltais.
Daškę palaidojo prestižinėse Petrašiūnų kapinėse, brangiame, keliolika tūkstančių dolerių kainuojančiame baltos spalvos karste. Po laidotuvių surengtose šermenyse „Sandijos“ motelyje ne kartą iškildavo klausimas: „Kas išdrįso?“ Tikriausiai ne vienas tą dieną atsisveikinusiųjų su Daške mintyse savęs klausė: „Kas kitas? Kieno eilė po R. Daškevičiaus?“ Klausimų buvo daug, bet niekas iš dalyvaujančiųjų šiose laidotuvėse negalėjo į juos atsakyti.
Susiskaldymas Daškinių gaujoje
Šio žurnalistinio tyrimo autoriui buvęs Kauno organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos (ONTT) darbuotojas pasakojo, kad po R. Daškevičiaus laidotuvių nusikaltėlių pasaulyje įsivyravo keista ramybė. Bet netrukus tarp jo aplinkos vyrų kilo nesutarimų ir dėl įtakos sferų, ir dėl įvairiais būdais sukaupto nemažo turto.
Ypatingai sukruto anksčiau Daškės pripažinimo nesulaukę jaunosios kartos atstovai. Vieni ėmė šlietis prie vienų, o kiti – prie kitų vadeivomis norinčių tapti vyrų. R. Daškevičiaus žmonos Gelijos motinos Dalios Drazdauskienės sugyventinis Edmundas Bilinskas-Edma arba Edmukas kartu su Deividu Uščiausku-Slieku pradėjo intensyviai persekioti R. Daškevičiaus skolininkus. Kartu su jais neretai būdavo ir Giedrius Polita bei Darius Mačianskas-Mačka.
Tuo tarpu Algirdas Antanynas-Antonis, Vidmantas Mickevičius-Kryžius, Rublis ir kiti vyresnio amžiaus gaujos nariai ėmė pritarti Daškės pavaduotoju laikyto R. Dromanto idėjoms.
Neutraliausiai stengėsi laikytis bene didžiausius turtus tais metais valdę šešėliniai verslininkai Valdas Jakutis ir Rolandas Skopas.
Skirtingose barikadų pusėse atsidūrę Daškiniai nesutarė dėl Vilniaus „Pergalės“ kino teatro, legendinio Kauno Žaliakalnio „Kauko“ restorano akcijų, Daškinių pagrindiniu biuru virtusių patalpų Kauno centre, S. Daukanto gatvėje, taip pat dėl Partizanų gatvės gale esančios pirties, kurios didžioji akcijų dalis tuomet priklausė Edmai.
Tuo metu Kaune kulkos persekiojo ne tik ištikimus Daškės bendražygius, bet ir konkurentus.
Krauju aptaškytos turto dalybos
2002 metų sausio 4 dieną po Kauno centre įvykusio aštraus ginčo su E. Bilinsku ir D. Uščiausku Antonis tik per plauką liko gyvas.
Po keleto metų į Vilniaus apygardos teismą besiramsčiuodamas lazdele atėjęs A. Antanynas tvirtino, kad nepamenąs į jį tąsyk šovusių vaikinų nei veidų, nei vardų, todėl nenorįs klaidinti pareigūnų. Tačiau už šią šūviais pasibaigusią „strielkę“ (nusikaltėlių pasitarimą) teismas D. Uščiauskui skyrė 8 metus, o E. Bilinskui – 7 metus laisvės atėmimo.
2002-ųjų vasario 20 dieną Palangoje buvo apšaudytas R. Skopas. Nors tąsyk į jo visureigį BMW X5 buvo paleista net 12 šūvių, tik viena kulka kliudė jam ranką.
Tų pačių metų balandžio 19 dieną Vilijampolėje penkiais šūviais buvo nužudytas Šato gaujos lyderis Artūras Šatas, o praėjus keletui dienų, balandžio 24-osios vakarą, grįždamas iš sporto klubo, prie savo namų devyniais šūviais į galvą buvo nušautas V. Mickevičius.
„Netikėtai praturtėję buvę R. Daškevičiaus draugai, tarp jų ir Ilgas, nepanoro dalytis su Daškės jaunimu – E. Bilinsku bei D. Uščiausku. Jie net pareiškė, kad jokių pinigų negavo, pasiuntė po velnių ir liepė nekvaršinti jiems galvos. Tačiau, kaip rodo tų metų kruvinosios grumtynės, jaunimas neatlyžo ir kovojo iki paskutiniųjų. Žinau, kad šį karą pasyviai stebėjusius Kauno nusikalstamo pasaulio veteranus ypač pribloškė netikėta Kryžiaus mirtis“, – pasakojo 8 metus Kauno ONTT dirbęs teisėsaugininkas.
Jo žiniomis, būtent E. Bilinskas tuo metu Gelijai padėjo išsikovoti nemažą jos nužudytam vyrui priklausančio turto dalį. Jis Daškės našlei talkino susigrąžinant daugiau nei 100 000 litų už Vilniuje parduotą „Pergalės“ kino teatrą, įspūdingą triratį motociklą ir „Mercedes- Benz“ automobilį.
2002 metų liepos 28-osios popietę Palangoje priešais vieno prašmatnaus restorano langus automatais ginkluoti „Aro“ kovotojai ir Kauno ONTT kriminalistai sulaikė E. Bilinską, D. Mačianską ir G. Politą. Pas pastarąjį pareigūnai rado pistoletą „Sig Sauer“, o kitų kauniečių mašinose buvo aptikta rankinė su užtaisytu revolveriu bei neperšaunama liemenė, ant kurios puikavosi NATO simbolika.
„Nuskausmintas“ Lūpdažis
2003-ųjų pavasarį nuo E. Bilinsko ir kelių jo sėbrų ypač nukentėjo buvęs artimas Daškės bendražygis Redas Ivanauskas, pravarde Lūpdažis.
Tąsyk Daškinių smogikai – G. Polita bei Jordis Raslavičius (neseniai išleistas iš kalėjimo, tačiau vėl policijos intensyviai ieškomas dėl senų nusikaltimų) iš kinų restorano Kauno centre R. Ivanauską jėga atvežė į pakaunėje stovintį apleistą namą. Čia jį sumušė, atėmė naują „Audi A8“ automobilį ir liepė pasirašyti iškart du skolos raštelius, kad jis yra skolingas per 40 000 JAV dolerių. Nors R. Ivanauskas visuomet didžiavosi savo pažintimis su įtakingiausiais Kauno banditais, po šio susidorojimo niekas jo nesiryžo ginti.
Buvę Daškiniai teigia, kad iki šiol vieno jų bute yra saugoma vaizdajuostė, kurioje pagrobtas R. Ivanauskas pasakoja apie šios gaujos narių ir įtakingų šalies politikų bei verslininkų bendrus sandorius.
Netrukus į laisvę ištrūkęs Lūpdažis kategoriškai atsisakė bendradarbiauti su kurį laiką jį verbavusiais teisėsaugininkais ir išskrido į Čikagą (JAV).
Operatyvininkų duomenimis, prieš keletą metų grupė Čikagoje gyvenančių lietuvių, vadovaujamų Lūpdažio, atrado tikrą aukso gyslą. Prisidengdami statybų verslu, jie sudarė kelis fiktyvius sandėrius ir pasinaudojo išperkamosios nuomos bendrovių paslaugomis – paprašė finansuoti išsimokėtinai perkant brangius automobilius ir statybų techniką. Taip ši grupė įsigijo keliasdešimt įvairių transporto priemonių. Tarp jų − traktorius „Bobcat“ ir „Caterpillar“, prabangius visureigius „Porsche“, „Hummer“, „Audi Q7“, „Mercedes-Benz“.
Išperkamosios nuomos bendrovėms patikėjus lietuvių nusikaltėlių istorijomis ir sutikus finansuoti minėtas transporto priemones, šios keltu būdavo atplukdomos į Lietuvą. Mūsų šalyje jos dar kartą būdavo parduodamos išperkamosios nuomos bendrovėms, o vėliau išgabenamos ir darsyk perparduodamos Rusijoje, Ukrainoje ar kitose šalyse.
2004 metų balandžio 23 dieną prie savo namo Kaune vartų buvo nušautas bendrovės „Italiana International“ prezidentas V. Jakutis. Karštais pėdsakais sulaikyti žudikų, kaip jau įprasta, nepavyko. Nusikaltimas buvo įvykdytas vidury dienos prie jo namo Sukilėlių prospekte. Kai brolio lydimas V. Jakutis išėjo iš namų ir pasuko prie automobilio, pribėgo jaunas vyras ir iš pistoleto V. Jakučiui į kūną bei galvą paleido šūvių seriją. Mirtinai sužeistas verslininkas griuvo ant asfalto.
Kalbama, kad prieš mirtį V. Jakutis buvo rimtai susikirtęs su Ilgu dėl dalyvavimo paslapties apgaubtame „Alitos“ alkoholio gamybos kompanijos privatizavimo procese. Todėl ši versija daugeliui atrodo bene įtikinamiausia prisiminus V. Jakučio mirtį.
