Ar nereikėtų turėti bendros istorinio atminimo politikos TV3 žinios „Dienos komentare“ diskutuojama su istoriku Dariumi Kuoliu.
Toliau verda aistros dėl atminimo lentelių pakabinimo, nukabinimo. Prezidentas Gitanas Nausėda teigia, kad reikia bendrų istorijos politikos gairių. Tuo tarpu istorikai sako, kad nereikėtų turėti vieningos valstybės istorijos politikos. Kaip jūs pats manote, kurie teisūs?
Manau, kad laisva visuomenė turi nuolat tartis. Ir dėl atminties politikos taip pat turėtų tartis. Vienokios ar kitokios atminties politikos visuomenė neišvengia. Svarbu, kaip ji daroma: ar diskutuojant, tariantis dėl principų, dėl kriterijų.
Tačiau sutikite – kartais labai sunku sutarti, tačiau, vis dėlto, pavyksta. Štai Amerikoje buvo pilietinis karas, bet po to konfederatų generolams buvo daugybė paminklų valstijose, ypač pietinėse. O jie pražudė tūkstančius šiauriečių. Tačiau jiems pastatyti paminklai. Tiesa, šiuo metu juos bandyta griauti, tačiau, vis dėlto, buvo sutarta, kad bus ir jiems paminklai, nepaisant to, kad jie buvo maištininkai. Tai kodėl ten galima taip susitarti, o Lietuvoje nepavyksta?
JAV dabar vyksta atminties karai taip pat. Bet esminis dalykas, kad visuomenė turi svarstyti ir tartis. Viską sukompromituoja naktinių reidų politika, tai kelia nepasitikėjimą visuomenei, nes nežinia, kur ir koks valdininkas duos įsakymą ką nors nugriauti be argumentų ir viešų diskusijų – tai sukėlė visuomenei daug įtampos.
Išdiskutuota ir rimtai pasverta politika taip ir yra kuriama visuomenėje – besiginčyjant. Šiuo atveju, kas būtų svarbu: svarbu tiesos kriterijus – mums reikalingi tyrimai. Svarbu, kad visuomenei dirbtų istorikai, kur istorikai viešintų savo darbus, savo atradimus.
