Šią apžvalgą mus paskatino atlikti ilgai stebėtas Darbo partijos bylos nagrinėjimas teisme bei Viktoro Uspaskicho parodymai, po kurių teisėja paklausė, ar jis sutinka atsakyti į proceso dalyvių klausimus. V. Uspaskichas atsakė: „Taip, bet tik į tuos klausimus, kurie yra tiesiogiai susiję su manimi, tai yra, jei yra liudytojai, kurie paliudija, kad aš galbūt daviau kokį nors nurodymą pažeisti įstatymus ar liepiau netinkamai tvarkyti buhalteriją, jei yra nors vienas mano ranka sukurtas dokumentas šitoje byloje, jei yra kokia nors operatyvinė medžiaga, susijusi su manimi, kurioje girdėti ar matyti, kad aš kalbu ir liepiu pažeisti įstatymus, jei yra liudytojai, kurie teigtų, kad gavo kokį nors neoficialų atlygį ar kam nors daviau tokių pinigų, jei yra dokumentai, kurie buvo surasti mano namuose, kabinete, kompiuteryje ir įtraukti į šitą bylą, aš pasiruošęs atsakyti į visus klausimus.“
Keista, tačiau nepaisant begalinių kalbų apie V. Uspaskicho kaltę, nė vienas proceso dalyvis — nei teisėjai, nei prokuroras — neuždavė nė vieno klausimo! Dar keisčiau yra tai, kad žiniasklaida pranešė, jog V. Uspaskichas atsisakė atsakyti į klausimus. Tai yra visiškas melas. Toks posūkis mums atrodo labai keistas. Mes visi laukėme V. Uspaskicho parodymų šioje byloje, bet nei prokuroras, nei teisėjai neuždavė nė vieno klausimo. O kur dar toks nepadorus visuomenės dezinformavimas. Ar tai reiškia, jog tai, ką V. Uspaskichas kalbėjo duodamas parodymus, yra visiška tiesa?
Nors mes nesame V. Uspaskicho šalininkai, norime ateityje būti geri, sąžiningi ir objektyvūs teisininkai ir politologai, o kai kurie mūsų šios bylos pagrindu net rašo savo diplominius darbus, tačiau mums tampa nebeaišku, koks yra Lietuvos teismas ir kaip vadinasi tokia valstybė?
Būtent toks elgesys mus išprovokavo apklausti šios bylos prokurorus, advokatus, civilinio ieškinio ieškovus, teisiamuosius ir išdėstyti tai žiniasklaidoje, kad visuomenė matytų ir kitą šitos bylos pusę. Juk nemažai studentų, būsimų teisininkų ir politologų stebi šį procesą ir taip pat turi savo nuomonę. Sąžiningai pasakius, atsakymai tiesiog šiurpino.
Teisės praktika ir teorija — kaip diena ir naktis
Iš universitetuose dėstomų paskaitų žinome, kad teisinėje, demokratinėje valstybėje taikyti griežtesnę kardomąją priemonę rekomenduojama tuo atveju, jei švelnesnė priemonė galėtų sutrukdyti tyrimui arba jei kaltinamasis yra pavojingas visuomenei. Taip pat — jei yra neginčijamų įrodymų, įrodančių įtariamojo kaltę. Dar daugiau — drausti rinkimų metu susitikti su rinkėjais demokratinėje valstybėje yra visiškas absurdas. Tad arba mes kažko nesupratome iš paskaitų universitetuose, arba realybėje yra visiškai kitaip. Nemanykite, kad tai yra naivus jaunų žmonių retorinis klausimas. Tai klausimas žmonių, kurie greitai užsivilks teisininko mantiją arba dirbs politologijos, žurnalistikos, socialinėje sferoje, galbūt dėstytojaus. Tad tikrai nenorime pradėti savo profesinės karjeros melu, todėl pabandysime parodyti šį procesą nuo pradžios.
Šiame straipsnyje panaudosime informaciją apie tai, ką girdėjome ir matėme teismo salėje. Norime, kad į tai atkreiptų dėmesį ir mūsų šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė, nes ne kartą esame girdėję ją kalbant apie tai, kad Lietuvos teismai turi būti sąžiningi, objektyvūs ir nešališki. Taip pat girdėjome, kad mūsų prezidentė ruošiasi vadovauti visai Europos Sąjungai, tad neabejojame, jog ji nori, kad ir Europa ją matytų kaip demokratiją ir žmogaus teises puoselėjančią vadovę.
„Atsitiktinė“ byla
Pasidomėjome, iš kur atsirado ši byla. Ar kas nors padavė ieškinį prieš Darbo partiją, ar kas nors ją apskundė? NE. Pasirodo, tiesiog prokurorams lyg ir „atsitiktinai“ į rankas pateko dokumentai, susiję su vadinamąja juodąja Darbo partijos buhalterija. Ne, mes nejuokaujame, iš bylos suklijuotos medžiagos matyti, kad būtent taip ir įvyko — atsitiktinai. Ar tai skamba įtikėtinai? Nelabai. O svarbiausia — už tą atsitiktinumą, dar nepasibaigus teismui (ką ten teismui, byla net nebuvo atiduota į teismą) — tie pareigūnai, į kurių rankas pateko „atsitiktiniai“ dokumentai, buvo apdovanoti ordinais už sukurtą Darbo partijos bylą. Ar jūs girdėjote, kad kokioje nors pasaulio valstybėje ordinais apdovanotų už atsitiktinumą? Arba sinoptikus už gerą orą? Mes irgi negirdėjome. Bet Lietuvoje taip atsitiko.
Ar jūs girdėjote, kad kurioje nors pasaulio teisinėje, demokratinėje valstybėje žmogus, kuris anksčiau buvo baustas už dokumentų klastojimą, vėl klastotų dokumentus ir sugebėtų įtikinti prokurorą, kad vėl nesuvokė klastojęs dokumentų, o prokuroras, užuot iškėlęs bylą ir siūlęs griežtesnę bausmę, jį atleistų nuo atsakomybės ir dar leistų liudyti prieš kitus? Mes irgi negirdėjome, bet Lietuvoje, pasirodo, tai įmanoma.
Sužinojus tokią informaciją mūsų smalsumas dar labiau padidėjo, mes paklausėme prokuroro, „ar galima žmogų, vieną kartą baustą už dokumentų klastojimą ir vėl suklastojusį dokumentus, atleisti nuo atsakomybės?“ Prokuroras atsakė, kad mes „per daug užduodame klausimų.“ Paklausėme, „kuo kaltinamas V. Uspaskichas?“ Atsakymas: „Apgaulingos buhalterijos organizavimu ir sukčiavimu, turtinės prievolės vengimu, išvengiant sumokėti mokesčius“. Paklausėme: „Ar turite neginčijamų įrodymų?“ Atsakymas: „Klausykitės mano baigiamosios kalbos“.
Klausėmės — neišgirdome. Taigi, kaip mus mokė universitetuose, turi būti aiškūs, nedviprasmiški, neginčijami įrodymai: liudytojų parodymai, kažkokie dokumentai, operatyvinė medžiaga, kratos metu rasti dokumentai, įrodantys daromus nusikaltimus, arba žmogus, pagautas nusikaltimo vietoje. Nieko panašaus byloje nėra, nieko panašaus prokuroras teismui nepateikė. Tad kaip tas velnias V. Uspaskichas organizavo tą nusikalstamą grupę ir koordinavo jos veiklą? Gal telepatijos būdu? Nes reikia atlikti kokius nors veiksmus — turbūt sukviesti žmones, duoti tam tikrus nurodymus ... nieko panašaus byloje nėra. Prokuroras tik kalba apie tai, bet teismui jokių įrodymų nepateikė. Tad nejaugi ir teismas taip pat tik skaitys nuosprendį, o kaltę įrodančių dokumentų nerodys?
Duomenų apie nusikaltimą prokurorai neturi
Dar mums dalyvaujant Seimo laikinojoje komisijoje prokuroro Sauliaus Versecko buvo klausiama: „Ar byloje turite kokių nors dokumentų, kuriuos kratos metu suradote V. Uspaskicho kabinete, name ar jo kompiuteryje?“ Atsakymas — NE. Klausimas: „Ar taikytos prieš V. Uspaskichą operatyvinės veiklos priemonės?“ Taip. Klausimas: „Ar byloje yra surinktos operatyvinės medžiagos, liudijančios V. Uspaskichą darant nusikaltimus?“ NE.
Tad už ką jis yra teisiamas? Ar kas nors gali pasakyti aiškiai ir be išvedžiojimų — kokia yra V. Uspaskicho kaltė? Supratę, kad prokuroras neturi prieš V. Uspaskichą apčiuopiamų įrodymų, paklausėme: „Kodėl reikėjo V. Uspakichui dėti antrankius, kišti į kamerą, taikyti kardomąją priemonę — namų areštą, drausti rinkimų metu susitikti su rinkėjais, vėliau taikyti didžiausią Lietuvos istorijoje piniginį užstatą — 1 500 000 Lt?“ Atsakymas prieštarauja pats sau ir logikai, be to, turi melagingą aspektą: „Jam nebuvo draudžiama susitikti su rinkėjais, jam buvo taikoma kardomoji priemonė — namų areštas, jis turėjo jos laikytis nustatytomis sąlygomis.“
Ar supratote ką nors iš šito atsakymo? Ir mes ne. Juk pagal prokuroro atsakymą išeina, kad V. Uspaskichui nebuvo draudžiama susitikinėti su rinkėjais, jam tik buvo draudžiama išeiti iš namų. O apie V. Uspaskicho pavojų visuomenei išvis neišgirdome jokio atsakymo. O juk dar yra teismo sprendimas: „V. Uspaskicho veikla, susijusi su politika, ribojama teisėtai.“ Europos Sąjungos šalyje draudžiama užsiimti politika! Kas tai? Kas nors gali tai paaiškinti? Į kokią diktatūrą mes keliaujame?
Neteisėtai surinkti įrodymai
Dar įdomiau — iš V. Uspaskicho parodymų išgirdome, kad krata Darbo partijos būstinėje buvo atlikta neteisėtai. Prokuroras suskubo tai paneigti pasakydamas, kad „niekas nekėlė pretenzijų“, bet nutylėdamas, kad Darbo partijos vadovo pavaduotoja ir partijos advokatas 6 valandas stovėjo už durų ir nebuvo leidžiami į patalpas, kur vyko kratos, apie tai kaip pretenziją advokatas ir pavaduotoja įrašė ir kratos protokole. Tad vėl melas, ir melas teismo kolegijai, nes pretenzija buvo, iš kurios aiškėjo, kad 6 valandas krata vyko be vadovybės ir advokato. Tad ką pareigūnai darė 6 valandas patalpose? Ko nors ieškojo ar ką nors klastojo? Ar gali tokios kratos metu neva surasti dokumentai būti laikomi įrodymais?
Universitetuose mums dėsto, kad teisinėje, demokratinėje valstybėje ne pagal taisykles atliktos kratos metu surinkti duomenys negali būti laikomi įrodymais. Juolab kad kaltinamųjų advokatai prašė atlikti kompiuterinių laikmenų, kurios buvo paimtos neteisėtos kratos metu, ekspertizę, parašų ekspertizę, dokumentų tikrumo ekspertizę, tačiau visus šiuos prašymus teismas atmetė. Tad taip ir nesupratome, ką teismas nori sužinoti šitoje byloje? Ar tikrai ieškoma tiesos? O gal patarsite mums, kaip tokio proceso pagrindu rašyti diplominį darbą? Ir kaip jį pavadinti — „Taip turi būti renkami bylos duomenys?“ Ar universitetai priims tokį diplominį darbą? Ar mes turime daryti taip, kaip daro žurnalistai, kurie rengė reportažus apie šitą bylą iš teismo salės? Viena matė, o kita pristatinėjo visuomenei? Ne, mes dar nesugebėjome taip supūti, kad viena matytumėm, o kita sakytumėm.
Tad prokuroro paklausėme, kuo jis remiasi, kaltindamas V. Uspaskichą. Atsakymas paradoksalus: žmogaus, kuris jau iki Darbo partijos bylos buvo baustas už dokumentų klastojimą ir atėjęs dirbti į Darbo partiją vėl suklastojo dokumentus, tačiau buvo atleistas nuo atsakomybės, liudijimais prieš V. Uspaskichą. Paprastai kalbant, infiltruotas agentas sufabrikuoti bylą tam, kad būtų sužlugdytas politinis konkurentas. Būtų keista, jei mes, universitetų studentai, tai matome, o teismas — ne.
Štai tokia mūsų, jaunų būsimų teisininkų, politologų, žurnalistų ir dėstytojų straipsnių ciklo apie Darbo partijos bylą pradžia. Šią medžiagą būtinai panaudosime savo diplominiuose darbuose, tik kaip pavyzdį, kaip negalima daryti.
Šio reportažo tęsinį skaitykite kituose spaudos numeriuose.
Su pagarba studentų grupė „Už demokratinę, teisinę valstybę!“
