Nors Lietuvoje bankrutavo ne viena bendrovė, tačiau nė vienas lietuvis, skirtingai nei iš koncerno „PSA Peugeot Citroen“ atleisti prancūzų darbininkai, negavo nė vieno euro iš Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo. Nors mes, kaip ir Prancūzija, esame toje pačioje Europos Sąjungoje, mūsų žemdirbiai gauna daug mažesnes išmokas nei Prancūzijos ūkininkai. Nepaisant tokios akivaizdžios diskriminacijos, Lietuva vykdo stojimo į ES sutartyje numatytas sąlygas ir net neišdrįsta reikalauti, kad ir ES savo ruožtu vykdytų įsipareigojimus Lietuvai.
O gal kaltininkų reikėtų ieškoti ne Briuselyje, bet tarp saviškių? „Mano galva, esminis dalykas, ko mes nevykdome – tai įvairių Europos Sąjungoje galiojančių darbininkų apsaugos dokumentų, socialinių chartijų. Ar vykdome ES patvirtintą socialinę chartiją? Mes jos nevykdome! Atsakomybę dėl to turėtų prisiimti politinis elitas, kuris jau 20 metų valdo Lietuvą“, – sakė poetas, publicistas Vytautas Rubavičius.
Iš darbo atleisti prancūzų darbininkai gauna kompensacijas iš Globalizacijos fondo. O mūsų darbininkai, netekę darbų „Ekrane“, „Snaigėje“, „Bangoje“ ir kitose bankrutavusiose įmonėse iš to europinio fondo negavo nė grašio. Tačiau, pasak V. Rubavičiaus, „jeigu mūsų politinis elitas būtų prašęs ir vienaip ar kitaip veikęs, kad iš Europos prisitaikymo prie globalizacijos fondo mums būtų skiriamos kažkokios lėšos, tai neabejoju, kad būtų skiriamos“.
Tačiau mūsų politiniam elitui patogu sakyti: „Mes stengiamės, bet Europos Sąjunga neduoda, neleidžia“, žodžiu, „mes nekalti – kalta Europos Sąjunga“.
„Mus labiausiai skriaudžia mūsų vadinamasis politinis elitas. Kuris nenori tų pinigų. O kodėl jis nenori? Nenori, nes tie Europos prisitaikymo prie globalizacijos fondo pinigai būtų skirti ne jiems. Būtų tiesiogiai skirti žmonėms. Darbininkams. Tiesiogiai. Ne ES fondų finansinių srautų kontrolei, kuriai nubyra dalis europinių pinigų“, – sakė V. Rubavičius, rašo „Respublika“.
