21-ųjų Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo Santarvės susitarimo metinių proga - tautos susitarimą paneigiantis susitarimas. Lietuvos valdžia - stebukladarė. Tauta jau gerai įsiminė jos iliuzionistinius triukus, tokius kaip “Mokytojų, pareigūnų, medikų atlyginimų didinimas”, “Viražai šalies mokesčių sistemoje” ar “Mamų ir pensininkų kišenių švarinimas”. Vos per metus giliai nuvairavusi į šalies ekonomikos dugną, premjero Andriaus Kubiliaus Vyriausybė jau kelias savaites bruka tautai ir dar vieną naują triuką, pavadinimu Nacionalinis susitarimas.
Kai kurie šio triuko stebėtojai jam pritardami garsiai ploja katučių, tačiau atsirado tokių, kurie valdžios stebuklais jau nebetiki. Kodėl? Apie tai “Respublika” kalbėjosi su politiniu kaliniu, buvusiu parlamentaru, Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos prezidiumo nariu, Pensininkų tarybos nariu Aleksandru Bendinsku.
- Kaip vertinate valdžios pasiūlytą Nacionalinio susitarimo idėją?
- Nacionalinis sutarimas, kaip visi suprantame, yra nacionalinis, vadinasi, visų, o ne kelių ar keliolikos žmonių. Tačiau, pasirodo, valdžia jį supranta kitaip - mus pasikvietęs premjeras Andrius Kubilius, finansų ministrė Ingrida Šimonytė ir socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas išdalijo jau parengtą Nacionalinį susitarimą ir pareiškė, kad jį turime priimti. Ką tai reiškia? Kodėl dabar mes jį turime priimti? Aš juk negaliu jo net nematęs paimti ir jam pritarti. Tai nėra Nacionalinis susitarimas, tai yra A.Kubiliaus primestas susitarimas.
- Na, bet kai kuriems jis patiko...
- Taip, kai kas jam pritarė. Tarkime, pramonininkai, kuriems buvo pažadėta 5 proc. sumažinti pelno mokestį. Po šio pasiūlymo jie dar turėjo priekaištų dėl techninių klaidų - nepadėtų kablelių ir t.t., tačiau jos esmės nekeičia...
Žinote, ką aš jiems pasakiau? Aš jų paklausiau - kaip jūs galėjote pritarti šiam susitarimui, kai Lietuvoje 230 tūkst. bedarbių ir jų skaičius nuolat auga? Kaip galėjote pritarti, kai bankrotai siekia neregėtą mastą ir žlugdo pramonę? Kaip galite pasirašyti tokį susitarimą, kai Lietuvoje socialinė atskirtis - vienas ir dešimt arba vienas ir dvidešimt?
A.Kubilius man švystelėjo, esą aš politikuoju. Vadinasi, aš politikuoju, o jis - ne? Šis Nacionalinis susitarimas yra ne kas kita kaip A.Kubiliaus neveiklumas. Savo nesugebėjimą dirbti jis nori perkelti ant mūsų visų pečių ir tokiu būdu įgyti ginklą prieš visus.
Nacionalinis susitarimas yra reikalingas ir būtinas, bet ne toks, koks yra dabar.
- O koks?
- Tiesą sakant, aš abejoju šiuo Nacionaliniu susitarimu ir todėl, kad tokį susitarimą mes jau turime. Jis vadinasi Santarvės susitarimas ir buvo priimtas lygiai prieš 21 metus, 1988-ųjų spalio 22-23 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime.
Vadinasi, norint priimti naują Nacionalinį susitarimą, reikėtų pirmiausiai paneigti iki šiol galiojantį Santarvės susitarimą - prisipažinti, kad jo neįvykdėme, pasakyti, kodėl neįvykdėme, ir priimti kitą. Kol šito nėra, Nacionalinis susitarimas tėra vaikų žaidimas.
- Kas trukdė valdžiai įgyvendinti tą Sąjūdžio nutarimą? Kas atsitiko, kad neįgyvendinę vieno, mes puolame prie kito?
- Visus laurus už tai atiduočiau Vytautui Landsbergiui ir tuometiniams signatarams. Jie supriešino žmones atsisakydami valstybės tęstinumo. Nesuprasdami, kad reikia valstybę ne griauti, o tęsti, t.y. kas buvo blogai - taisyti, o kas gerai - palikti. Jie viską paneigė ir sugriovė. Juk dabar net istorijos vadovėliuose nerašoma, kad buvo tokia tarybinė Lietuva...
O juk Dekaloge pasakyta: gerbk savo tėvą ir motiną. Vadinasi, gerbk ne tik tai, kad jie tave paleido į pasaulį, bet ir visa, ką jie sukūrė. O kas buvo padaryta?
- Grįžkime prie šių dienų Nacionalinio susitarimo. Kodėl jūsų atstovaujama Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacija nesutinka su juo?
- Pirmiausia todėl, kad ankstesnis susitarimas lieka nepaneigtas ir figūruoja. Be to, siūlomas Nacionalinis susitarimas yra iš viso nepriimtinas ir neparengtas. Ten prirašyta visko, bet kaip tas viskas bus įvykdyta šių dienų sąlygomis - neaišku.
Kaip mes susitarsim su 230 tūkst. bedarbių? Kaip susitarsim su 500 tūkst. emigrantų? Kokiomis pajėgomis viską įvykdysime? Aš klausiau viso šito premjero ir ministrų. Bet jiems tie žmonės juk nereikalingi...
- Aš sutinku, kad bedarbiai nereikalingi, emigrantai nereikalingi, pagyvenę žmonės nereikalingi...
- Ir protingi nereikalingi.
- O yra reikalingų?
- Yra. Visi tie, kurie sukasi valdžioje. Kurie laiku susiorientavo ir dėl to dabar turi. Tie, kurie pasidavė pinigams, valdžiai ir garbei. Aš netikiu, kad jie nemato, kad dabar yra blogai, nes prieš faktą nėra argumentų. Tačiau kai pasidavė pinigams, valdžiai ir garbei, jiems pasidarė patogu užmiršti tai, kas buvo nutarta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime.
- Kaip jums atrodo, ko trūksta Nacionaliniame susitarime?
- Minties. Yra rinkinys sakinių, žodžių, bet nėra linijos, kuri viską jungtų. Gal jūs radote, bet aš neradau. Nėra idėjos, dėl ko mes tą turime daryti... Ir nėra pasakyta, kaip visa tai bus įgyvendinta.
- Nebijote būti apkaltintas, kad nenorite solidarizuotis, griaunat idėją?
- Kad jau dabar taip sakoma! Kad aš negeras - žinau. Bet aš nesistengiu būti geras. Aš ieškau visų tų priežasčių, kodėl susidarė tokia situacija Lietuvoje. Aš tikrai negeras, nes matau ir randu tas priežastis.
- Nebūtų paprasčiau pasiūlyti valdžiai savo idėją?
- Siūliau. Sakiau, kad norint visuotinio solidarumo reikia atkurti moralinę-dvasinę pusiausvyrą tautoje. Jeigu tautoje to nėra, tai kaip galima ieškoti Nacionalinio susitarimo?
Aš tikrai ne prieš solidarumą, bet man norisi, kad būtų aiškios sąlygos ir jų pačių įsipareigojimai. Aš pritarčiau susitarimui, jei jis išties būtų daromas solidariai. Dabar paimami pensininkų pinigėliai ir sakoma - būkim solidarūs. Man nepatinka, kai mane laiko kvailiu. Juk jei pensininkas gauna, tarkim, 800 litų pensiją, o A.Kubiliaus alga siekia 20 kartų daugiau, t.y. 16 tūkst. litų, tai tą 20 kartų siekiančią atskirtį reikėtų padauginti iš 3,3 proc. - tiek, kiek siūloma mažinti pensijas ir gautas skaičius parodytų, kiek reikia pačiam premjerui susimažinti algą, kad įgyvendintume tikrąjį solidarumą.
Aš įsivaizduoju, kad iš likusių 5 tūkst. litų premjeras galėtų ne tik geriausiai pragyventi, bet ir bambą pašildyti bet kuriame kurorte. O jei paimsime iš to, kuris gauna 800 litų, tuos 3,3 proc. - jis kaip skurdo, taip ir skurs... Solidarumas gal ir bus įgyvendintas, bet teisingumo nebus. Štai kur bėda.
Reikia susirinkti ir pateikti visuomenei siūlymą per spaudą, per žiniasklaidą. Kol mes neišklausysime visų pusių, nieko nebus. Net ir išklausytas, sukurtas visų pusių Nacionalinis susitarimas sulauks daug priekaištų, tačiau visus išklausę mes jau galėsime daug kuo remtis, nes turėsime apibendrinimą ir moralinį pagrindą Nacionaliniam susitarimui.
- Kaip jums atrodo, pasirašysime mes jį ar ne?
- Šitą - ne. O kai gims kitas - žiūrėsim, nagrinėsim.
Kalbėjosi Ramunė VAIČIULYTĖ
