Kažkada buvome draugiškos broliškos respublikos: Lietuva, Gruzija ir Ukraina. Atrodė, po anos sąjungos griūties ir po Dainuojančios, Rožių bei Oranžinės revoliucijų turėjome dar labiau suartėti. Net supanašėti – pagal ekonominės gerovės lygį. Juk visur – lyg ir rinkos ekonomika, lyg ir – nebe socializmas. O juk nesupanašėjome, Lietuva – akivaizdžiai priekyje, Ukraina – tik kelio pradžioj.
Kodėl Gruzija? Todėl, kad karas Ukrainoje stipriai primena 2008 metų Rusijos karą su Gruzija ir dalies jos teritorijos užgrobimą. Štai rugpjūtį suėjo 6 metai, kai Abchazija ir Pietų Osetija faktiškai nebepriklauso Gruzijai. Ir, kaip sako patys gruzinai, laikas dirba ne Gruzijos naudai. Tačiau gyvenimas Gruzijoje tęsiasi. Žmonėms reikia gyventi, dirbti, leisti vaikus į mokyklą, gydytis ir t. t. Gruzijai pasisekė, kad iš karto po Rožių revoliucijos buvo pradėta daugybė reformų, kurių net mes galime pavydėti, – visiškai liberalizuota prekyba, nustatyta aukščiausia mokesčių kėlimo riba, sumažinta korupcija, ypač policijoje, vykdytas privatizavimas, visiškai supaprastintas įmonės steigimas, nukirsta energetinė bambagyslė su Rusija ir taip toliau. 2003–2011 metais Gruzijos ekonomika augo vidutiniškai po 6 procentus per metus; augimas sulėtėjo, kai pasikeitė valdžia ir reformos sustojo.
Nepasisekė Gruzijai, kad didžias reformas lydėjo didžiųjų valdžios vyrų didybės manija – paminklų valdžios galybei prisagstyta visa šalis. Štai Batumio centre, prie pat jūros, – nuostabus 200 metrų 35 aukštų plieno ir stiklo dangoraižis, kuriame turėjo įsikurti Technologijų universitetas. Gruzinai pasakoja, kad buvęs prezidentas pats asmeniškai „kuravo“ projektą, o tokių buvo – ne vienas. Prezidentas dabar kitas ir 2012 metais užbaigtas šedevras stovi... visiškai tuščias. Jis švyti, dieną – nuo saulės, naktį – gausiai apšviestas, o už jo sienų – tiesiog nieko.
Jei naujoji valdžia keršytų tik senosios valdžios statiniams ir vietoj universiteto įkurdintų, pavyzdžiui, savivaldybę – būtų dar visai nieko. Naujoji Gruzijos valdžia kažkodėl keršija ir žmonėms: sustabdė ekonomikos reformas ir ne tik nejuda pirmyn, bet ir stipriai nudreifavo kažkur atgal. Kai pasaulio ekonomika ėmė atsigauti po finansų krizės, Gruzijos ekonomika prarado augimą ir užsienio investicijas.
Dėl neįtikėtinos ankstesnių reformų sėkmės vienas buvusių Gruzijos reformatorių buvo pakviestas patarinėti Ukrainos vyriausybei ir, panašu... nuleido rankas. Tai, kas Gruzijai atrodė savaime suprantama, – kad geresniam ekonominiam gyvenimui yra būtinos esminės rinkos reformos, atrodo, – bent jau kol kas – nesuprantama Ukrainai. Juk ir po Oranžinės revoliucijos Ukraina nepasuko Gruzijos keliu. Tiksliau, valstybės vadovų megalomanija ir rūpinimasis sava kišene – tikrai buvo. O štai reformų – ne. Negirdėti apie jas ir dabar, gal pabūklai nustelbia.
Lietuvai pasisekė ir įgyvendinti reformas, ir išvengti itin didelių valdžios vyrų bei moterų puikybės apraiškų. Buvo ir yra korupcijos, truputis „valdovų rūmų“, truputis naujos valdžios sprendimų, kurie keičia senosios valdžios sprendimus. Bet ir gylis, ir amplitudė – ne tokie, kad šalis sustotų vietoje, imtų stagnuoti. O juk plepalų visokių girdim lig šiol, kad ir iš buvusio sveikatos ministro, kai jis dar šiemet sveikatos apsaugą ketino grąžinti į sovietmetį – pacientą „pririšti“ prie poliklinikos, rezidentą išsiųsti dirbti į rajoną, o privatininkus išnaikinti kaip klasę. Revoliucija „atgal į praeitį“ nepavyko. Nors mažų žingsnelių link naujojo socializmo ir įvairiausių reguliavimo nesąmonių turime apsčiai, ką čia slėpti. Štai kad ir naujausias galingų siurblių uždraudimo Europos Sąjungoje pavyzdys, tik pagalvok – siurbliuojančios namų šeimininkės jau kelia grėsmę pasaulio klimatui. Atsigręžkime į Gruziją ir Ukrainą, kad suprastume, kaip svarbu neprarasti pagrindinio laisvės ir rinkos kurso. Nei viso iš karto, kaip buvusios broliškos respublikos, nei dalimis po truputį, kaip tai nutinka mums.
