Viešojoje erdvėje emigracijos tema daug prirašyta ir nemažai prikalbėta. Bet, pasirodo, ši tema yra tiesiog neišsemiama. Siūlau pakalbėti apie emigracijos procesus kitu požiūriu.
Nors mūsų atgimusi valstybė jauna – sulaukusi tik pilnametystės amžiaus, tačiau tikslių duomenų apie emigracijos mastus jau neturime. Mokslininkai skaičiuoja, kad 1990–2006 metais iš Lietuvos emigravo apie 13–14 procentų piliečių. Šalies demografinė padėtis, darbo jėgos sumažėjimas, o po to prasidėjęs jos „importavimas“ iš trečiųjų šalių paskatino Vyriausybę parengti Ekonominės migracijos reguliavimo strategiją ir patvirtinti jos priemonių vykdymo planą. Migracijos procesuose pradėjome aiškiai skirti savų piliečių emigraciją nuo trečiųjų šalių piliečių imigracijos į Lietuvą, tačiau man atrodo, kad šioje srityje vis dar einame ieškojimų keliu, nors suformuoti stereotipai yra gajūs ir sunkiai įveikiami.
Tarptautiniame kontekste sąvoka „emigracija“ reiškia asmens išvykimą iš nuolatinės gyvenamosios vietos gyventi į kitą valstybę ir tai tiesiogiai siejama su išvykimo terminu. Lietuvoje turime vieną teisės aktą (tiesa, netiesioginį) – Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymą, kuris įpareigoja piliečius deklaruoti nuolatinės gyvenamosios vietos keitimą, kai išvykstama ilgesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui. Ši nuostata taikoma ir išvykstant gyventi į kitą šalį. Taigi nuo pirmosios septinto išvykimo mėnesio dienos tokį išvykusį į užsienį asmenį jau vadiname emigrantu.
Tiesa, 2007 m. liepos 11 d. priimtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 862/2007 dėl Bendrijos migracijos statistikos ir tarptautinės apsaugos statistikos <...>. Dokumentas visose ES šalyse narėse suvienodina išvykimo / atvykimo laikotarpį (12 mėnesių), kurį viršijus taikomos emigracijos ir imigracijos sąvokos, patikslina gyvenamosios vietos apibrėžimą („vieta, kurioje asmuo paprastai yra poilsio metu“). Taigi reglamente kalbama apie bendras migracijos rodiklių apskaitos taisykles, todėl jos, matyt, bus taikomos ne tik trečiųjų šalių piliečių, atvykusių į ES (išvykusių iš ES) šalių teritoriją, bet ir Lietuvos piliečių migracijos apskaitai. ES institucijoms pagal šiuos reikalavimus pirmą kartą bus pateikti 2009 m. duomenys ( tik 2010 metais).
Taigi iškyla keletas niuansų, į kuriuos, mano galva, būtina atsižvelgti. Visų pirma, kai kalbame apie Lietuvos piliečių migraciją, ją turime suprasti kaip vidinę (vykstančią šalies viduje) ir išorinę (už šalies ribų). Nustatant migracijos saldo rodiklį (išvykusieji – sugrįžusieji), imamas už šalies ribų išvykusių ir sugrįžusių piliečių skaičių skirtumas, skaičiuojamas 1 tūkst. Lietuvos gyventojų. Manyčiau, jog būtina atskirti trečiųjų šalių ir ES piliečių migracijos statistikos duomenis ES erdvėje, o prie vidinės migracijos srautų dabar reikėtų priskirti ne tik Lietuvos piliečių judėjimą valstybės viduje, bet ir išvykimą į ES šalis, taigi išorine migracija vadintume išvykimą /atvykimą/ į trečiąsias šalis. Pasvarstykime, ar ne per daug viską absoliutiname? Ar tikrai teisinga, kaip darome dabar, taip greitai pavadinti emigrantu žmogų, kuris galbūt visiškai nenusiteikęs išvykti į užsienį tikrai nuolat gyventi? Kol Lietuva nebuvo ES narė, kiekvieną Lietuvos pilietį, išvykusį į bet kurią užsienio šalį ilgiau nei 6 mėnesiams, galėjome pavadinti emigrantu. Taip jis buvo traktuojamas pagal visus numatytus požymius: nuolatinės gyvenamosios vietos keitimą, išvykimo terminą, leidimo gyventi ir dirbti užsienyje gavimą ir t. t. Tačiau situacija iš esmės pasikeitė, kai Lietuva tapo ES nare. Mes buvome priimti į šalių „klubą“, kurio teritorija yra bendra visiems jo nariams, kur galioja vienodos žaidimo taisyklės (teisės normos) bei sąlygos (laisvas asmenų, kapitalo, paslaugų bei prekių judėjimas). Už šios erdvės ribų (išorinių sienų) – jau kitas pasaulis. Ar galima, pavyzdžiui, emigrantu pavadinti Lietuvos piliečių jiems atstovauti išrinktą Europos Parlamento narį, kuris gyvena ir dirba Briuselyje ar Strasbūre, ir deklaravo savo išvykimą iš šalies? Studentą, išsilavinimo siekiantį 3–5 metus užsienyje, o jas baigus ketinantį grįžti į Tėvynę? O ar galima emigrantu pavadinti Lietuvos pilietį, tarptautiniame konkurse laimėjusį atranką dirbti ES struktūrose pagal darbo sutartį? Kyla ir kitas natūralus klausimas: o kuo gi minėti piliečiai skiriasi nuo tų, kurie dirba pagal darbo sutartis Airijoje, Anglijoje, Norvegijoje ar Vokietijoje? Taigi, kad niekuo. Gal skiriasi atlyginimų dydis, bet tik ne pats šio reiškinio turinys.
Be to, būtina turėti omenyje ir tai, kad skiriasi ES ir trečiųjų šalių piliečių teisinis statusas: ES erdvėje mums nereikia gauti leidimų dirbti ir gyventi, tose šalyse legaliai dirbtas laikas ir gautos pajamos tampa pagrindu gauti pensiją, apskaičiuotą ne tik pagal Lietuvoje dirbtą laiką (darbo stažą) ir užsidirbtas lėšas, o paskutiniai kai kurių ES šalių (pavyzdžiui, Austrijos, Vokietijos) Lietuvai taikomi apribojimai darbo rinkose baigiasi 2011 metais.
Kiekvienas, išvykęs iš Lietuvos ir atvykęs į kitą ES šalį, realizavo vieną iš ES sukūrimo pamatinių principų – asmens galimybę laisvai judėti apibrėžtoje teritorijoje. Gyventi ir judėti erdvėje, kurioje iš esmės veikia vienodos politinės, ekonominės ir socialinės sąlygos, vienoda darbo rinka. Kur visų ES šalių piliečių teisės (kitas klausimas, kaip mes realiai jas sugebame išsireikalauti) ir pareigos vienodos. Juk pagal Mastrichto sutartį ES šalių piliečiai, kitaip nei trečiųjų šalių piliečiai, laikomi ir ES piliečiais.
Tinkamas ES ir trečiųjų šalių piliečių teisinio statuso skirtumų pavyzdys galėtų būti ir pasirinkimo šiandieninės pasaulio ekonominės krizės metu galimybės. Pavyzdžiui, legaliai dirbęs kitoje ES šalyje Lietuvos pilietis, tapęs bedarbiu, gali pretenduoti į jos socialinės sistemos teikiamas išmokas, o imigrantas iš trečiųjų šalių, likęs be darbo, privalo išvykti iš ES teritorijos. Iš tiesų vertėtų pamąstyti, ar protinga, vykdant Ekonominės migracijos strategiją, šiuo metu kviesti sugrįžti į Lietuvą be darbo likusius tautiečius Islandijoje, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje ar kitose ES šalyse, jeigu jiems garantuotos ten užsidirbtos tenykštės pašalpos (800–1 000 eurų per mėnesį), kurios gali būti mokamos iki 2 metų, ir siūlyti jas iškeisti į pusmetį temokamus grašius Lietuvoje? Anksčiau ar vėliau paskutinį tašką visoje šioje istorijoje padės Lisabonos sutartis, arba kitaip vadinama naujoji ES Konstitucija. Todėl, mano galva, pateikti argumentai rodo, kad ES erdvėje dirbantys, besimokantys ar šiaip gyvenantys Lietuvos piliečiai po 6 mėnesių neturėtų tapti emigrantais. Norime to ar ne, bet tai nauja realija, kurią būtina suvokti ir į ją reaguoti. Turime įsisąmoninti, kad išvykimas dirbti, gyventi ar mokytis į kitą ES šalį yra ne koks nors „kerštas“ dabar neturtingai savo Tėvynei, ne jos išsižadėjimas ar menkinimas, o natūrali ES valstybės piliečio teisė pasirinkti būdą, vietą ir laiką greičiau susikurti gerovę sau ir savo šeimai. Šiandieną visos valstybės moka tam tikrą kainą už globalizacijos pasekmes: emigracijos fenomenas egzistuos tol, kol tarp valstybių bus kokių nors skirtumų, ir nebūtinai ekonominių.
Logiškai mąstant, emigrantais turėtų būti laikomi tie išvykusieji, kurie gyvena ir dirba už ES ribų. Svarbus argumentas taip samprotaujant gali būti įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Jis suformuluoja keletą užsieniečio teisinių statusų Lietuvoje: 1) kai atvykstama trumpam laikui su viza (iki 90 parų per pusę metų), 2) kai Lietuvoje būnama turint leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (1 metai), 3) kai būnama su leidimu nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (Lietuvoje nepertraukiamai išgyvenus 5 metus ir išlaikius Konstitucijos pagrindų ir lietuvių kalbos egzaminus), 4) kai užsieniečiui Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama Prezidento dekretu (Lietuvoje nepertraukiamai išgyvenus 10 metų).
Remdamasis panašiais principais, iš Lietuvos už ES ribų išvykusį pilietį pirmuosius penkerius metus vadinčiau laikinai išvykusiu. Atlikti tyrimai rodo, jog būtent šis laikotarpis, apsigyvenus kitoje valstybėje, tampa lemiamu: įgyjamas nekilnojamasis turtas, gaunami kreditai, susiformuoja nauji socialiniai ir ekonominiai ryšiai, o šeima, užsienyje gimę ar čia atsivežti vaikai pradeda mokytis ir integruotis į naują visuomenę, t. y. apsisprendžiama, grįžti į Tėvynę ar įleisti šaknis svetur. Taigi tik nuo šeštųjų išvykimo į užsienį metų pradžios išvykusiajam galėtume pradėti taikyti emigranto sąvoką su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Mano galva, didžiausia lėšų dalis, kurias valstybė numato tautiečių ryšiams su Lietuvos sociokultūrine aplinka palaikyti, turėtų būti skiriama laikinai išvykusiesiems (t. y. dar „neprarastiems“) – juk tai ir jaunimas (studentai), ir mokslininkai, ir šeimos su vaikais.
Beje, taip būtų sudrausminami ir tie, kurie šiandien nepaiso pareigos deklaruoti savo išvykimo iš šalies (tai tvarkingai daro senųjų ES valstybių piliečiai, nes jie paklusniai vykdo įstatymus, žinodami, kad kiekvienai valstybei privalu turėti tikslią informaciją apie savo piliečius). O mūsų piliečiai dėl prasto teisinio išprusimo nepaiso net Administracinių teisės pažeidimų kodekso 2012 str. numatytų sankcijų už gyvenamosios vietos keitimo nedeklaravimą (baudos nuo 50 iki 100 Lt.). Statistikos departamento sukaupta informacija rodo, jog net daugiau nei trečdalis išvykusiųjų apie tai neinformuoja
valstybės, tačiau laisvas asmenų judėjimas neturi virsti anarchija. Išvykimo deklaravimą reikėtų sieti ne tik su administracinėmis priemonėmis ar socialinėmis garantijomis, bet ir su galimomis neigiamomis ekonominėmis pasekmėmis pažeidėjui (darbo stažo pensijai gauti skaičiavimas, dvigubo apmokestinimo klausimai, mokesčiai ir kt.).
Skirtingas išvykusiųjų traktavimas Lietuvoje reikštų ne jų skirstymą į atskiras kategorijas pagal principą „myli – nemyli“, o atspindėtų valstybės reakciją į globalizacijos padarinius, naujai besiklostančias realijas tarptautinėje erdvėje, išreikštų šalies požiūrį į išeivio santykį su Tėvyne, padėtų nustatyti valstybės darbo su išeivija kryptis, užtikrintų racionalų finansinių resursų, skiriamų Lietuvos piliečių grįžimui į ir lietuvybei išeivijoje palaikyti, panaudojimą.
Ir kodėl čia mes negalime būti novatoriai? Manau, jog anksčiau ar vėliau gyvenimas privers keisti požiūrį į šiame straipsnyje aptartus klausimus.
O gal Jūs manote kitaip? Diskutuokime...
Dainius Paukštė yra Migracijos departamento prie VRM direktoriaus pavaduotojas
