Vladimiras Putinas, po trijų mėnesių baigsiantis savo kadenciją Rusijos prezidento poste, žengė dar vieną ryžtingą užsienio politikos žingsnį: sausio pradžioje savo įsaku jis paskyrė buvusį Dūmos deputatą 44-erių metų Dmitrijų Rogoziną nuolatiniu atstovu prie NATO. Lapkričio mėnesį jo kandidatūrą slaptame posėdyje patvirtino parlamento Užsienio reikalų komitetas. Ankstesniame parlamente opozicijos atstovu buvęs politikas iš karto po to pareiškė apie savo lojalumą valdžiai ir ryžtingumą „remiant valstybės užsienio politikos kursą“. Vakarų apžvalgininkai tikina, kad D. Rogozinas Briuselyje pademonstruos griežtesnes Maskvos pozicijas Aljanso atžvilgiu. Beje, Rusijai jis atstovaus ir derybose dėl įprastinės ginkluotės Europoje mažinimo ir amerikietiškos priešraketinės gynybos sistemos dislokavimo Rytų Europoje.
Tad kas gi tas Dmitrijus Rogozinas – „balandis“ ar „vanagas“?
44-erių D. Rogozinas pakeitė 13 metų vyresnį ir pasyvesnį buvusį pasienio tarnybos vadovą Konstantiną Tockį, paskirtą į šį postą 2003 m. kovą. Laikraštis „Gazeta“ rašo, kad D. Rogozinas yra kovingas rusų nacionalistas, buvęs partijos „Tėvynė“ („Rodina“) lyderis, pagarsėjęs raginimais perginkluoti Rusiją, kad ji galėtų atremti NATO keliamas karines grėsmes. Taip jis tarsi papildo V. Putiną, kuris per aštuonerius vadovavimo metus gerokai padidino išlaidas ginkluotei ir yra teigęs, kad Maskva neliks abejinga NATO „raumenų demonstravimui“ šalia Rusijos sienų. D. Rogozinas taip pat be užuolankų yra pasakęs, kad jeigu gautų Rusijos atstovo prie NATO postą, būtinai gintų Serbijos interesus Kosove. Toks šališkumas Briuselyje ir Strasbūre, kur jis kurį laiką dirbo Europos Tarybos parlamentinėje asamblėjoje, sukėlė tikrą drebulį…
Apie nacionalizmo šalininko ir nepalankaus Vakarams D. Rogozino paskyrimą į NATO pirmą kartą buvo pranešta praėjusių metų spalį. Informuoti šaltiniai teigė, kad dar tuomet V. Putinas pasirašė atitinkamą įsaką. Tai buvo gera išankstinė dovana D. Rogozino gimtadieniui – gruodžio 21 dieną jam sukako 44-eri.
Dar keli štrichai politiko portretui.
D. Rogozinas vadovavo partijai „Tėvynė", kuri parlamento rinkimuose 2003 m. netikėtai pasiekė gerų rezultatų po agitavimo kovoti su nelegaliais imigrantais. Politikas, kurį laiką Dūmoje vadovavęs Tarptautinių reikalų komitetui, ragino Rusiją didinti karines išlaidas, įžvelgdamas, kad Šiaurės Atlanto aljanso plėtra kelia grėsmę.
Rusijos naujienų agentūros 2004 metais citavo D. Rogozino žodžius, kad NATO yra JAV įrankis „gana agresyviai“ politikai vykdyti. Antivakarietiška retorika garsėjantis D. Rogozinas ypač nežabotai liejo tulžį ant naujų Aljanso narių – Estijos ir Latvijos, tarsi ir neminėdamas Lietuvos. Rusija įtaria, kad NATO siekį plėstis į Rytus padiktavo Briuselio ketinimas sumažinti Maskvos įtaką regione – prie vakarinių Rusijos sienų.
2006 metais D. Rogozinas pasitraukė iš aukščiausių partijos postų, ir „Tėvynės" aktyvistai tai aiškino tuo, kad Kremlius šiam politikui – Maskvos valstybinio universiteto Žurnalistikos fakulteto absolventui ir filosofijos daktarui – pavydi didėjančio populiarumo ir todėl daro jam spaudimą.
Iš tiesų per visą savo politinę karjerą D. Rogozinas laikėsi nacionalistinių pozicijų. 1996 metais Maskvos valstybiniame universitete jis apgynė kandidato disertaciją „Rusų klausimas ir jo įtaka nacionaliniam ir tarptautiniam saugumui", taip pat buvo vienas „Rusų žygio" Maskvoje 2005 ir 2006 metais organizatorių.
Bet artėjant 2005 metų rinkimams į Maskvos miesto tarybą, „Tėvynės“ partija pateko į skandalą dėl rinkimams skirto filmuko „Išvalysime šiukšles iš miesto", kurį Maskvos rinkimų komisija pripažino ksenofobišku. Nacionalistinis savo turiniu kūrinys ragino išvyti iš Rusijos sostinės kitų tautybių žmones, apvalyti turgavietes nuo atvykėlių prekeivių, daugiausia kaukazietiškos išvaizdos vyrų. Beje, J. Lužkovas netrukus pradėjo vykdyti šiuos priesakus. Valymui tylomis pritarė ir V. Putinas.
2006 metų rugsėjį D. Rogozinas paskelbė atsiminimus, pavadintus „Liaudies priešas", kuriuose iš nacionalpatriotinių pozicijų kritiškai vertino naujausiųjų laikų Rusijos istoriją. Artėjant Dūmos rinkimams, 2007 metais D. Rogozinas mėgino įsteigti naują šovinistinės pakraipos partiją „Didžioji Rusija", bet jos nepavyko įregistruoti.
Šis politikas išsakė griežtą nuomonę dėl Estijos ir Lietuvos vadovų sprendimo nevykti į Pergalės 60-mečio iškilmes Maskvoje 2005 metais. Tuometis nacionalistinės partijos „Tėvynė“ vadovas sakė: „Nenoriu matyti Maskvoje žmonių, kurie savo šalyse vadovauja neofašizmui, kai mes švęsime šią didžią mūsų liaudies pergalę.“ D. Rogozinas netgi kėlė klausimą, ar vertėjo priimti Baltijos šalis į Europos Sąjungą.
O Dūmos tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas buvo aptakesnis. „Trijų Baltijos valstybių prezidentų atvykimas į Maskvą, – kalbėjo jis, – būtų suteikęs šansą išspręsti senas problemas. Dabar atrodo, kad šis šansas prarastas. Sprendimas aštrinti santykius nėra Rusijos sprendimas.“
Kremliaus valdomo fondo „Politika“ vadovas, Viačeslavo Molotovo anūkas Viačeslavas Nikonovas yra panašios nuomonės: „Pasaulyje yra dvi šalys, kurios nelaiko gegužės 9-osios Pergalės diena. Taip jos eliminuoja save iš civilizuotos bendrijos“, – kalbėjo jis.
Taigi, būsimas Rusijos atstovas prie NATO jau tada išsiskyrė. Nors tuometinė Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga ir buvo nuvykusi į Maskvą ir, atrodo, pelnė jos palankumą, Ryga netrukus dėl gausybės išpuolių buvo priversta patvirtinti 5000 asmenų sąrašą, kuriems draudžiama atvykti į šalį. Šiame sąraše – V. Žirinovskio ir D. Rogozino pavardės. Tai atlygis už nedraugiškus ir nediplomatiškus Rusijos radikalų pasisakymus Baltijos šalių atžvilgiu.
2002–2004 m. D. Rogozinas buvo paskirtas specialiuoju atstovu Kaliningrado problemoms spręsti ir, kaip rašo „Utro.ru“, „pademonstravo profesionalų sumanumą svarstant bevizio susisiekimo ir tranzito per Lietuvos teritoriją klausimus“. Susitarimai buvo pasirašyti, ir Rusijos žiniasklaida visus nuopelnus priskyrė D. Rogozinui. Jis esą 2002 m. pasipriešino seno sukirpimo Maskvos diplomatams, kurie ketino Lietuvai sutrukdyti įstoti į ES ir NATO, jei ši nesutiks su Maskvai palankia tranzito ir sienų sutarčių versija.
Tačiau 2002 metų spaudoje skaitome ką kita.
Pasak jos, tada Rusijos prezidento atstovas tiesiog grasino Lietuvai gerokai pabloginti tarpvalstybinius santykius, jeigu Kaliningrado srities gyventojų judėjimo klausimas nebus išspręstas taip, kaip norėtų oficialioji Maskva. Tuometis Dūmos tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas D. Rogozinas, apsilankęs Vilniuje, tvirtino, kad Lietuva gali tapti „beširdės Europos Komisijos įkaite“, jeigu, Maskvos supratimu, „teigiamai neišspręs rusų tranzito į Kaliningradą klausimo“.
Po susitikimų su Lietuvos pareigūnais D. Rogozinas negailėjo labai „žemiškų“ pavyzdžių, kaip blogai gyvens kaliningradiečiai, kai Lietuva ir Lenkija, vykdydamos Europos Sąjungos reikalavimus, įves vizų režimą vykstantiems į Kaliningrado anklavą ir iš jo.
„Įsivaizduokit Smolensko srityje gyvenančią anūkę, kuri nori nuvažiuoti pas savo sergančią senelę į Kaliningradą. Juk tai anūkei reikės važiuoti į Maskvą, keturias penkias dienas laukti vizos ir per tą patį Smolenską vykti į Kaliningradą. Neaišku, kaip per tą laikotarpį pasikeis senelės sveikata. Gali būti, kad vos kelios dienos gali nulemti, jog anūkėlė jos nebepamatys gyvos“, – graudino žurnalistus Rusijos atstovas po pokalbio su Lietuvos derybininkais.
Tada D. Rogozinas pasisakė prieš bet kokius „vizinius dokumentus“ Kaliningrado srities gyventojams, įskaitant ir Lietuvos vadovo Valdo Adamkaus pasiūlytas specialias magnetines korteles. Rusijos pareigūnas nurodė, kad magnetinės kortelės tėra „supaprastintas vizinis dokumentas“, ir pabrėžė, kad tokių dokumentų išdavimas iš viso Rusijos regiono į Kaliningrado sritį vykstantiems gyventojams yra nepriimtinas. Tik Lietuvos derybų specialistų išradingumo dėka buvo pasiekti kompromisai, ir jau keleri metai bevizis susisiekimas ir tranzitas per Lietuvos teritoriją, galima tvirtinti, veikia kaip laikrodis.
Taigi, D. Rogozino persikėlimas į Briuselį neabejotinai rodo Maskvos nusiteikimą stiprinti nesutaikomą poziciją NATO ir ES atžvilgiu, taip pat „nepaleisti vairo“ sprendžiant Kosovo problemą, nenusileisti rusakalbių Baltijos šalyse gynimo klausimu. Šis paskyrimas taip pat demonstruoja, kad Maskva nepatenkinta Aljanso politika tiek sprendžiant „karštųjų taškų“ ir regionines problemas, tiek bendradarbiaujant su Rusija.
