Juokai baigėsi. Prasidėjo paskutinis valstybės turto privatizavimo etapas. Jam įvykdyti pasitelkiamos bet kokios priemonės ir argumentai. Parduodama viskas ir ne tik natūra. Preke tapo net dvasiniai dalykai, pavyzdžiui, sąžinė. Laisvosios rinkos instituto „ekspertai“ pateikė Sodros gelbėjimo planą, kurį sudaro dvi procedūros: bankroto paskelbimas bei paskesnė visų Sodros funkcijų privatizacija.
Vadovė, pristatydama LLRI pasiūlymus, pranoko pati save, lygindama Sodrą su „Sekundės“ banku.Galite, gerbiami skaitytojai, pasimokinti, kaip tokiomis manipuliacijomis „iš juodo padaryti balta“. Kiek pamenu, pastarasis priklausė privačiai asmenų grupei. LLRI prezidentė „išgyveno“ dėl to, kad pinigus į „Sekundės“ banką lengvatikiai žmonės nešė tik savanoriškai, o ne privalomai. Galima pamanyti, jog privatizavus Sodrą, LLRI pasiūlymu, privatininkai pereitų prie savanoriško, o ne privalomo privačių pensijų kaupimo? Nieko panašaus, pasak LLRI, privačių pensijų kaupimas bus privalomas. Tai kur čia skirtumas? Bus paprasta: privatu ir pasinaudota jau sukurta infrastruktūra. Tik visi gausim mažiau paslaugų už tą patį įmokos tarifą, nes privatininkui dar reikės „atidėti“ dalį įmokų pelnui: be jo joks biznis nesisuks. Viskas taps taip „skaidru“, kad už kiekvieną piršto pajudinimą mokėsim, mokėsim ir ... mokėsim. Tai štai dabar ir įsivaizduokime: privačią, pelningą ir dar visiems privalomą „Sekundę“. Juokinga tikrai nepasirodys.
Bet pakaks juokų. LLRI tvirtina:“ Viskas, kas į ją (Sodrą) įmokama, tą pačią dieną, o tiksliau netgi prieš tai paėmus paskolas, jau yra išdalinta ir tokia finansinė piramidė gyvuoja tol, kol yra pakankamai mokėtojų“.
Čia ir pradėkim. Sodrai pavesta atlikti Valstybinio socialinio draudimo funkcijas. Šio fondo funkcionavimo principas – solidarumas, o išmokami pinigai – tai ne pašalpos, o tikslinės išmokos, įvykus draudiminiam įvykiui (tapus pensininku, bedarbiu, ligoniu ir pan.). Sodros sistema, tai visuomenės ir valstybės susitarimas. Valstybė šioje srityje pelno nesiekia. Įmokų mokėtojai drausdami patys save, kaip tarpininką draudimui atlikti ir užtikrinti, pasikvietė valstybę. Štai kodėl vadovavimas Sodros veiklai buvo trišalis Vyriausybė – darbdaviai – profsąjungos.
Dabartinė valstybinio socialinio draudimo sistema gali funkcionuoti kaip savotiškas „perpetuum mobile“ – amžinasis variklis: svarbu, kad išmokų išimtum tiek, kiek jų įdėjai. Nori daugiau: didink įmokos tarifą arba didink įmokų mokėtojų skaičių, - viskas paprasta. Deja, mūsų politikai su LLRI „ekspertais“ priešakyje, šio elementaraus trečios klasės lygio uždavinuko išspręsti nesugebėjo. O gal ir nenorėjo, nes rengė dabartinius pasiūlymus. Todėl dabartinės Sodros gyvavimas priklauso nuo dviejų pagrindinių sąlygų. Pirma, panašūs į LLRI institutai, turi egzistuoti politikos ir ekonomikos užribyje ir, antra, valstybė privalo turėti atsakingus ir atskaitingus rinkėjams politikus.
LLRI – radikalus laukinio kapitalizmo šauklys, propaguojantis nežabotą asmenybės laisvę, dosniai finansuojamas iš darbdavių ir oligarchų kišenės. Ar reikia atsakyti kieno interesus gina? Tad nereikia stebėtis visų valdžioje buvusių politinių jėgų paklusnumu. Civilizuotuose kraštuose, kur egzistuoja pilietinės visuomenės, panašių institutų „ekspertai“ jokių šansų neturi, nes politikai – ir ne veltui, bijo rinkėjų. O mūsų ideologiškai bergždiems politikams, LLRI tampa savotišku išsigelbėjimo ratu: reikiamoje vietoje ir reikiamu metu pakišančiu politikams „nusirašyti“ nepadarytus namų darbus. Klausiate, iš kur atsirado privatūs pensijų fondai Lietuvoje? Idėjos autorius – LLRI. Teisi tauta: įkėlę koją į Sodros iždą, dabar – kaip tas paršelis, įleistas į bažnyčią – užsirioglino ant altoriaus. Turime žinoti, jog iš Sodros į privačius pensijų fondus pervedamų lėšų dydžiais, dabartiniai pensininkai neteko galimybės gauti didesnes pensijas. Tai milijardai litų. Taip oligarchai ir bankai, vedini LLRI, pradėjo senolių sąskaita kurti savo gerovę, įtraukdami į šį monkės biznį ir jaunąją kartą, pažadėdami jai „šviesų rytojų“. Kartų sukiršinimas ir priešpastatymas viena kitai – pats gėdingiausias LLRI darbas. Tai gal pensininkus pradėkim nešti ant Fudzijamos?
Ko turėtų nedaryti atsakingi politikai? Savo sprendimais neišbalansuoti Sodros biudžeto. Pavyzdžiui, kai stengdamiesi įtikti rinkėjams, užkrovė Sodrai papildomus finansinius įpareigojimus (įkūrė privačių kaupiamųjų pensijų fondų sistemą ir įpareigojo Sodrą periodiškai pervedinėti jiems dalį surenkamų lėšų arba įtvirtino padidintas motinystės išmokas), o papildomų lėšų nenumatė. Natūralu, kad atsirado deficitas. Net ir tokiu atveju, jeigu tokie neapgalvoti sprendimai buvo priimti, jausdami savo politinę atsakomybę rinkėjams, politikai privalėjo didinti įmokas Sodrai arba, užtikrindami jos funkcijų vykdymą, Vyriausybė turėjo būti įpareigota iš biudžeto padengti trūkstamas lėšas. Jokiu būdu negalima įsakyti Sodrai skolintis iš bankų. Tokiu atveju ir kreditai, ir palūkanos už juos bus dengiamos iš įmokų, kurios yra skirtos tik draudiminėms išmokoms. Deja, politikai viską padarė atvirkščiai ir dar, proteguodami verslą, nuolat mažino Sodros įmokų mokėtojų skaičių... Kažkas labai vykusiai palygino Sodrą su automobiliu, kurį vairuotojas – politikai – nuvairavo tiesiai į medį. Tai ar Sodra dėl visko kalta, kaip tvirtina LLRI? Dabar klausimas tik vienas: ar ryšis politikai dar vienai avantiūrai – Sodros privatizavimui?
„Viskas kas įmokama, ... tą pačią dieną išdalinama“ – tai viena didžiausių, anot LLRI, Sodros nuodėmių. Negali kapitalizmo šaukliai praeiti, kai šalia tokie pinigai ir neuždirbti. Bet tokia ir yra Valstybinio socialinio draudimo esmė: surinkti ir atiduoti. Atiduoti draudžiamiesiems pagal tikrąją (tos dienos) pinigo vertę. Tuo tarpu LLRI prezidentė tvirtina: “vienintelis apsirūpinimo senatvėje būdas yra kaupimas, jis yra vienintelis tikras, todėl mes ir siūlome galvoti apie kaupimą senatvei“. Ar taip, kaip privačiose draudimo kompanijose, kai 15 metų moki kaupdamas ir atgauni įmokas, kurių piniginė vertė per draudimo laiką krito kelis kartus? Palyginkit, ką galėjai nusipirkti už 5 litus prieš 15 metų ir dabar. Ir 15 metų čia – ne riba. Šia prasme valstybinio socialinio draudimo sistema „Pay-as-you-go“ yra ne tik teisingesnė draudžiamajam, bet ir bent minimaliai atitinkanti šios dienos poreikius.
Be to, reikėtų priminti ir tai, jog priėmus sprendimą dėl kaupiamųjų privačių pensinių fondų sistemos įkūrimo visi, dalyvavę šiame darbe, sutarė (jų tarpe ir LLRI atstovai), kad kelių pensinių sistemų egzistavimas papildo viena kitą ir teikia draustam žmogui didesnes garantijas. Tai buvo lemiamas veiksnys atsirasti kaupiamiesiems fondams. Šiandieną LLRI jau keičia šią principinę poziciją. Tai gal privatūs pensijų fondai dirbo geriau, t.y. efektyviau? Gal pelnų gavo, praturtindami savo indėlininkus? Jeigu prie šių fondų administravimo išlaidų pridėti dar ir išlaidas infrastruktūrai (už ką jie dabar nemoka, nes šį darbą nemokamai atlieka Sodra) – pelno jie nematys dar daug metų. O gal bandėt kas nors apsidrausti privačioje draudimo kompanijoje savo sveikatą, jeigu jums virš 50, 55 metų ar dar daugiau? Ir nenustebkit, gavę atsakymą: „pagal mūsų vidaus tvarkos taisykles, tokio amžiaus asmenys pas mus nedraudžiami“. Kodėl? Neapsimoka – per daug rizikos ir ... nebus pelno.
Graudu klausyti LLRI atstovų, pavertusių valstybę ir jos žmones radikaliausios liberalios ideologijos pagrindu vykdomos politikos įkaitais. Beatodairiškas valstybės naikinimas, siaurinant jos įsipareigojimus žmonėms, valstybinio turto privatizavimas, mokamo aukštojo mokslo įvedimas, darbo santykių liberalizavimas, Sodros naikinimas, darbdavių ir investitorių interesų protegavimas, „lipimo iš duobės“ silpniausiųjų visuomenės narių sąskaita priemonės, Lietuvos žmonių išvarymas iš darbo rinkos su paskesne jų emigracija iš šalies ir jų pakeitimas darbo rinkoje pigiais ir beteisiais užsieniečiais iš trečiųjų šalių – tik nedidelė dalis jau realizuotų LLRI pasiūlymų. Artimiausioje ateityje – Darbo biržos, Sodros ir sveikatos apsaugos sektoriaus „gydymas“ privatizavimo būdu, teisėsaugos pareigūnų skaičiaus mažinimas bei privačių kalėjimų atsiradimas.
Taip ir bus, jeigu visuomenė ir toliau bejėgiškai ir bailiai tylės. Vieną kartą ir politikai privalo tapti visuomenės veidrodžiu – atspindėti tai, ko reikalauja jų rinkėjai. Ir nesislėpti už figos lapelio – su sąjungininkais pasirašyto Nacionalinio susitarimo. O tam, kad rinkėjai galėtų suformuoti nuomonę ir pasirinkti, turi vykti atvira diskusija. Sodros likvidavimo klausimas – tai ne „Stumbro“ ir net ne „Mažeikių naftos“ privatizavimo klausimas. Sodra yra ne tik socialinės rimties valstybėje pagrindas, bet ir vienas iš svarbiausių valstybės ateities garantų. Todėl šis klausimas vertas referendumo, kurį inicijuoti turėtų, ne opozicijoje, o valdžioje esantys politikai. Tai būtų tikras intelekto testas Lietuvai.
O kol kas norisi pasakyti: nerimti ir baltais siūlais siūti LLRI siūlymai. Išvada, kad bankrutuoja Sodra - neteisinga, bankrutuoja vykdoma socialinė politika, kurios dvasinis vadovas yra LLRI.
Dainius Paukštė, LSDS pirmininko pirmasis pavaduotojas