Lietuva ir jos gyventojai privalo gerbti tautines mažumas, tačiau iš tų pačių tautinių mažumų mes turime taip pat reikalauti lojalumo ir ištikimybės savo valstybei. Tuo tarpu šiandien ne tik mes patys nerodome geranoriškumo bei lojalumo, bet jo nereikalaujame ir iš kitų tautų atstovų, įsitikinęs Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys.
„Pamenu lenkų intelektualus, kurie kalbėjo apie demokratinę Lietuvą, lenkų intelektualus iš Paryžiaus, iš Varšuvos, tarp kurių buvo tokios asmenybės kaip Česlovas Milošas. Jie kalbėjo apie civilizuotus santykius. Jų nebeliko ir mums lieka nacionalizmai, primityvūs dvidešimtojo amžiaus pradžios nacionalizmai. Taip, mes turime gerbti tautines mažumas, bet iš tautinių mažumų mes turime reikalauti, kaip ir patys iš savęs, lojalumo ir ištikimybės valstybei.
Šiandien mes, patys Lietuvos piliečiai, tokio geranoriškumo nerodom, tačiau drauge nereikalaujam tokio geranoriškumo ir iš kitų gyventojų. O tai yra susikalbėjimo pamatas ", - teigia D. Kuolys.
Pasak jo, dar Trečiajame LDK statute buvo įtvirtinta nuostata, kad kitataučiai, priimdami šios šalies pilietybę, turėjo prisiekti ne tik ištikimybę valstybei, bet ir žadėti būti jai geranoriški, tačiau dabartinėje visuomenėje tokių savybių praktiškai nebeliko.
„Dabartinė Rusijos žiniasklaida yra tiesiog alergiškai nusiteikusi Lietuvos valstybės atžvilgiu. Štai iškyla Donelaičio klausimas, o Rusijos žiniasklaidoje tyčiojamasi iš lietuvių noro išsaugoti Donelaičio paminklą Tilžėje. Kodėl jie iš mūsų tyčiojasi? Iš mūsų noro turėti ir puoselėti savo kultūrą. Arba Valdemaro Tomaševskio (Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovas, europarlamentaras. - ELTA) pasakymas, kad lietuvių kalba yra XX a. pradžios darinys. Tai yra endekų kalbos (endekai - XIX a. pab. Lenkijos nacionalistų politinė grupuotė. - ELTA). Kodėl jos turi būti nutylimos dabar? Lenkų tautinė mažuma palaipsniui radikalėja, nes jie neturi šeimininko jausmo. Jiems atrodo, kad lietuviai juos pjauna", - aiškino D. Kuolys.
Primindamas Sąjūdžio programoje įtvirtintas nuostatas, Pilietinės visuomenės instituto vadovas pažymėjo, jog tuo metu į pilietybės klausimą buvo žiūrima kur kas atidžiau, o pats pilietybės instituto suvokimas buvo gerokai aukštesnio lygio.
„Sąjūdžio programoje pilietybės samprata yra kur kas brandesnė nei kad Konstitucinis Teismas išaiškino mums po keliolikos metų. Programoje teigta, jog joks išvažiavęs žmogus negali prarast Lietuvos pilietybės. Tada buvo labai jautriai žiūrima į tai, kaip SSRS atiminėjo pilietybę iš disidentų. Ir Sąjūdžio nuostatoje buvo fiksuota - kad žmonės turi teisę laisvai keliauti ir laisvai gyventi visame pasaulyje. Konstitucinis Teismas paskui ateina ir reinterpretuoja, kad pilietybė nėra kilusi iš laisvos visuomenės, bet valdžios duodama ir atimama", - pabrėžė D. Kuolys.
Tačiau tai, į ką pavirto nepriklausoma Lietuva po dvidešimties metų, D. Kuolio nuomone, nėra pats prasčiausias variantas, kadangi galėjo būti ir dešimt kartų blogiau - Lietuva yra tarptautinėje bendruomenėje, kita vertus, per mažai kelianti pati sau reikalavimų ir per mažai įsipareigojusi yra bendrai ateičiai, bendriems reikalams, demokratinėms vertybėms, civilizuoto gyvenimo principams.
„Kai Lietuvos valstybė ėjo į NATO ir Europos Sąjungą, ji buvo stropi mokinė, ji rengė namų darbus: rūpinosi žmogaus teisėmis, žmogaus laisvėmis, stengėsi jas užtikrinti ir visas užduotis sąžiningai vykdė. Tačiau vos nebeliko to uolaus mokinio sindromo, staiga tas paauglys pasijuto neprižiūrimas, niekas jam namų užduočių nediktuoja ir jis šiek tiek pasileido. Ir dabartinėje situacijoje matome, kad nuo savo puoselėtų nuostatų, nuo civilizuoto bendravimo principų imame tolti", - pažymėjo D. Kuolys.
