Lietuvą nusiautęs škvalas primena man kitą, kur kas baisesnį škvalą, su kurio padariniais dabar kovoja daugelis pasaulio šalių – ekonominis nuosmukis, palikęs valstybes su skylėmis biudžetuose.
Balansuojant įplaukų ir išlaidų eilutes, neretai lieka nepaliestas dar vienas galimas pajamų šaltinis – valstybės valdomos įmonės. Tarptautinė praktika rodo, jog rasti lėšų biudžetui, išvengiant mokesčių kėlimo, galima ir pertvarkius valstybės valdomas įmones. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPP) tyrimas taip pat rodo, jog valstybei priklausančios komercinės įmonės turi tokį efektyvumo potencialą, kad jis gali padaryti žymios įtakos šalies BVP augimui.
Gal galėtumėte pasakyti, koks yra skirtumas tarp „TeliaSonera“ ir „Vodafone“? Arba „Statoil“ ir „Shell“? Skiriasi jų savininkai: vienu atveju tai privatūs akcininkai, kitu – valstybė ir jos žmonės. Tačiau skaidrumo ir efektyvumo prasme jos yra tos pačios lygos žaidėjos, veikiančios vienodomis rinkos sąlygomis.
Svarbiausia tai, jog „TeliaSoneros“ ir „Statoil“ pelnas – tai kiekvieno švedo ir norvego pelnas, jaučiamas per socialines garantijas, aukštos kokybės viešąsias paslaugas ir pan.
Tai, kaip efektyviai dirba ir kokius pelnus generuoja valstybei priklausančios komercinės įmonės, didžiausia dalimi priklauso nuo to, kokį vaidmenį valstybė prisiima jų valdyme.
Daugumoje išsivysčiusių ekonomikų tokių įmonių valdymas atskirtas nuo politikų kišimosi į kasdienę jų veiklą, taip pasidalijant atsakomybės sritis. Valstybei priklausančios komercinės įmonės valdomos centralizuotai per holdingo bendrovę – toks modelis tiek EPBO, tiek ES šiandien pripažįstamas kaip efektyviausias. Argumentacija aiški: kai susipina verslo ir politikos interesai, kenčia įmonių skaidrumas, sukuriama terpė neefektyviam valstybės lėšų naudojimui. Tada jose klesti korupcija, o visų sąskaita pelnosi interesų grupės.
Tačiau jaunesnės rinkos ekonomikos šalyse, kaip ir Lietuvoje, tarsi pagal geriausias planinės ekonomikos tradicijas, valstybės įmonių steigėjomis išlieka ministerijos. Ministerija dažnai yra ne tik įmonės steigėja, bet ir valdytoja. Įsivaizduojate vizitinę – ministras-valdybos pirmininkas?
Panašu į krepšinio čempionatą, kuriame teisėjas dar ir žaidžia vienoje rinktinių. Dar viena gera vizitinė: Petras Petraitis, tarptautinės kategorijos treneris-teisėjas. Pats treniruoja, pats teisėjauja. Skelbia minutės pertraukėlę ir skiria baudas. Kas norėtų konkuruoti su tokia komanda ir kaip tai padaryti? Kokia šalis siųstų savo rinktinę į čempionatą, kurio mačai žaidžiami už uždarų durų, jų nestebi sirgaliai, neskelbiami rezultatai, o vietoje tiesioginės transliacijos rodomas vaizdo įrašas, ir tik po to, kai žaidimo taisykles ir rezultatus patvirtino ministerija?
Tiesa ta, jog politika – ne verslas, o politikas nėra vadybininkas.
Įmones turi valdyti profesionalūs vadybininkai, kurių svarbiausias interesas – su mažiausiais kaštais pasiekti geriausią rezultatą.
Versle paprastai vyrauja kitoks valdymo modelis: akcininkai nesikiša į įmonių valdymą, šias teises suteikdami skaidriai veikiančiai holdingo bendrovei, kuri turi aiškius tikslus. Paimkime kad ir „General Electric“, kuri turi aibę kompanijų įvairiausiuose sektoriuose – nuo finansų, sveikatos priežiūros, naftos iki pramogų ir aviacijos, tačiau visas jas jungia viena bendrovė, užtikrinanti veiklos rezultatyvumą.
Globalioje ir aktyviai sąveikaujančioje ekonomikoje akivaizdu, jog tik atsisakius verslo sektorių reguliavimo galima priversti juos konkuruoti tarpusavy efektyvumu ir žemiausia paslaugų kaina vartotojui. Planinei ekonomikai mirus natūralia mirtimi, atitinkamai turi mirti ir ministerijų galimybės reguliuoti rinkos sąlygomis veikiančių valstybės įmonių veiklą.
Kai kurios šalys, tarkime, Jungtinė Karalystė, šią problemą išsprendė išpjaudamos vėžį, t.y., privatizuodamos valstybės įmones. Tačiau jaunose rinkos ekonomikose privatizavimas galėtų baigtis dar didesnėmis problemomis – ką įrodo Rusijos pavydžiai.
Tačiau Singapūrui, Suomijai ir Švedijai pavyko atrasti ir įgyvendinti aukso viduriuką. Geriau už sudėtingus valdymo modelius kalba jų valdomi vardai: minėtos „TeliaSonera“ ir „Statoil“, Švedijos geležinkeliai „SJ“, Norvegijos telekomas „Telenor“, iš valstybinio Olandijos pašto gimusi siuntų kompanija „TNT“, Amsterdamo Schiphol oro uostas, „Vattenfal"... sąrašą galima ilgai tęsti. Singapūro valstybės komercines įmones valdantis holdingas „Temasek Holdings“ yra vienas sėkmingiausių holdingų pasaulyje: pernykštis jo grynasis pelnas – 5 mlrd. dolerių, o investicijų vertė šoktelėjo 42 proc. iki 186 mlrd. (!) dolerių.
Kodėl šio sąrašo nepapildžius „Litexpo“, „Lietuvos geležinkeliais“ ar „Lietuvos paštu“?
Lietuva žengė svarbų žingsnį efektyvaus valstybės komercinių įmonių valdymo link, paskelbusi jų turto apžvalgą ir patvirtinusi skaidrumo politiką. Kitas žingsnis – maksimalus jų veiklos efektyvumo užtikrinimas, kuriam prireiks didelės politinės drąsos: pamiršus planinės ekonomikos principus ir leidus konkuruoti laisvoje rinkoje, pareikalauti rezultatų ir patikėti valdymą profesionaliems vadybininkams. Tikiuosi, rugsėjo 1-ąją Vyriausybei pradėjus svarstyti valstybės komercinių įmonių pertvarkos strategiją, šios politinės drąsos nepritrūks.
Dainio Kreivio blogas
