2015 metų balandį, likus daugiau nei metams iki Seimo rinkimų, Viktorija Čmilytė-Nielsen prisiekė ir tapo Seimo nare. Žymiausia Lietuvos šachmatų didmeistrė, kaip pati sako, Liberalų sąjūdžio tuometinių vadovų tikriausiai buvo kviesta kaip sporto žvaigždė, galinti papuošti jų sąrašą.
Visgi, 2012 m. didmeistrei nepavyko sulaukti pakankamai rinkėjų meilės ir ji mandato neiškovojo. Į parlamentą V. Čmilytei-Nielsen kelią atvėrė Remigijaus Šimašiaus pergalė Vilniaus mero rinkimuose. Pastarajam pasitraukus iš Seimo, prasidėjo V. Čmilytės-Nielsen karjera nacionalinėje politikoje.
Nuo eilinės Seimo narės iki parlamentinės partijos pirmininkės. V. Čmilytė-Nielsen per penkerius metus tapo viena geriausiai vertinamų partijų vadovų šalyje, nors vis pasigirsta svarstymų, kad ji – tik liberalų senbuvių statytinė, gražus viršelis, paslepiantis korupcijos skandalo šleifo suteptą Liberalų sąjūdį.
Su Liberalų sąjūdžio pirmininke kalbėjomės apie visos šalies gyvenimą pakeitusį karantiną, praėjusios kadencijos opozicijos pergales ir pralaimėjimus, platų pasirinkimą tarp liberaliomis save pristatančių partijų ir, be abejo, apie būsimus Seimo rinkimus.
Valdžia sau priskiria per daug nuopelnų
Praėjo jau beveik penki mėnesiai nuo to, kai šalyje buvo paskelbtas karantinas. Kas jums labiausiai įsiminė per šį laikotarpį?
Laikas tikrai testavo mūsų ištvermę visais įmanomas būdais. Man, kaip ir tikriausiai daugeliui, įsiminė tas laikas, kai buvo griežčiausias karantinas, kai staiga mūsų įprastas gyvenimo būdas, nepriklausomai nuo profesijos, nuo užsiėmimo, staiga turėjo keistis iš esmės.
Jei turėčiau paminėti vieną įvykį, vieną politinį įvykį, tai man ryškesnis įvykis buvo, kai Seime turėjome diskusiją dėl to, ar Seimas turėtų toliau veikti ir dirbti.
Reikėtų išskirti ir tą žymųjį ketvirtadienio opozicijos posėdį, kurį sukvietėme opozicijos parašais ir tuo, atrodo, išsisprendė tolimesnio Seimo darbo klausimas. Nes po tos savaitės Seimas grįžo į normalų darbo režimą, kas iš esmės ir buvo opozicijos tikslas, visgi parodyti, kad mes privalome rinktis, parlamentas privalo dirbti, nes situacija pernelyg rimta, kad mes atsiribotume nuo tų procesų, kurie vyksta.
Ramūnas Karbauskis, kalbėdamas su žurnalistais teigė, kad per pavasario sesiją opozicija trukdė priimti svarbius sprendimus dėl koronaviruso ir jo sukeltos krizės valdymo. Norėčiau paklausti jūsų, kaip opozicijos atstovės, ar, jūsų nuomone, tai yra tiesa?
Mano nuomone, valdantieji per daug dažnai bet kokią kritiką ar alternatyvią nuomonę priima kaip trukdymą dirbti. Taip aišku nėra. Kaip tik, man atrodo, mes pademonstravome labai didelį susitelkimą kovo mėnesį, pačioje pradžioje, kai labai greitai, be didesnių diskusijų buvo priimti įstatymų pakeitimai, kurie sutelkė didžiulius įgaliojimus Vyriausybės rankose. Jie turėjo galimybę reaguoti labai greitai ir įvesti drastiškus draudimus, kurių tuo metu, matyt, reikėjo.
Ką aš pastebėčiau, kad pas mus labai ryškiai matėsi nenoras tartis ar leistis į dialogą su opozicija. Čia labai aiški skirtis yra, pavyzdžiui, Lietuvos ir Skandinavijos valstybių, kur net paties griežčiausio karantino sąlygomis vyriausybių vadovai nuolat kviesdavo ir opozicinių partijų vadovus, nuolat tardavosi prie apskritojo stalo šitos, dar nematytos grėsmės, akivaizdoje.
Šito man labai pritrūko Lietuvoje. Galbūt sprendimai būtų buvę dar labiau pasverti ir geresni, nors, aišku, bendrai žvelgiant, mes iš opozicijos pusės darėme tą, ką ir turėjome daryti. Kur reikėjo atkreipdavome dėmesį į nepadarytus darbus, o, kai reikėdavo susitelkti, darydavome ir tai.
Jūsų nuomone, ar valdžiai pavyko tinkamai suvaldyti viruso grėsmę ir po jos sekusius, daugiausiai, ekonominius padarinius?
Sakyčiau, kad tas naratyvas, ta istorija, kad mes esame vos ne sėkmingiausia šalis visame pasaulyje, ar bent jau Europoje, susitvarkiusi su koronavirusu, nėra visiškai tikslus. Taip, mums labai pasisekė, nes pavyko išvengti daug aukų. Bet tai, matyt, nėra tik tai valdžios nuopelnas.
Tai yra nuopelnas visų pirma medikų, kurie labai pasiaukojančiai dirbo sudėtingomis sąlygomis, ir, aišku, tai nuopelnas visų Lietuvos žmonių, kurie labai sąmoningai elgėsi šioje situacijoje. Manau, kad būtų neteisinga vien tik valdžiai prisiimti nuopelną už gerus rezultatus. Tai trupučiuką tokia rinkiminė manipuliacija.
Kitą vertus, mes iki šiol nematome viso plataus paveikslo. Turiu galvoje, kad mes nežinome, kiek žmonių mirė ne dėl kovido lyginant su kitais prieš tai buvusiais metais. Mes žinome tokių pavienių istorijų, kai žmonės, sergantys kitomis ligomis, negavo pagalbos dėl apribojimų. Tam, kad galėtume iš tikrųjų įvertinti visą situaciją vien tik sveikatos sistemoje, mums tikrai reikėtų daugiau informacijos.
Kalbant apie ekonomiką, tai buvo ir tų labai skambių pareiškimų, apie tai, kad verslas, kuris neišgyvena bent mėnesį be paramos, nelabai yra sveikas. Manau, kad šiuo laikotarpiu tęsiasi verslo ir savarankiškai dirbančių žmonių demonizavimo politika. Ji nebuvo sustojusi. Skaičiai kalba patys už save, ta parama, kuri buvo labai skambiai pažadėta dar kovo viduryje, ji labai lėtai pasiekia adresatus. Tas biurokratinis strigimas, didžiulis nepasitikėjimas verslu, jis labai stabdė šitą pagalbą, kurios reikėjo.
Manau, kad objektyviai vertinti padarinius mes galėsime tik po kiek laiko. Aišku, tie padariniai priklausys nuo to, kas laukia mūsų rudenį.
Vaikai ir politika (ne)suderinama
Jums pačiai tai antroji kadencija Seime. Kuo jums skyrėsi nuo tos pirmosios?
Čia nėra pilna mano antra kadencija, 2015 m. aš dirbau tik pusantrų metų iki rinkimų, tada 2016 metais, kai patekau vėl į Seimą, pradėjau dirbti Žmogaus teisių komitete, prasidėjo pokyčiai ir partijoje, ir frakcijoje, po kiek laiko man teko eiti ir svarbias pareigas, tiek frakcijos seniūnės, tiek opozicijos lyderės, tiek dabar ir partijos pirmininkės. Dar per šią kadenciją buvau metams išėjusi ir vaiko priežiūros atostogų. Atostogų aš jų nevadinčiau, tiesiog turėjau laiko prižiūrėti vaiką (juokiasi).
Gimė sūnus, tapau frakcijos seniūne, opozicijos lydere, o dabar ir partijos pirmininke. Tai tikrai kadencija labai labai intensyvi, produktyvi įvairiausiais pjūviai žiūrint. Ir, aišku, labai daug visko įvyko. Atsakingas tas darbas ir intensyvus pastaraisiais metais.
Prezidentas Gitanas Nausėda, kai aiškino savo patarėjų pasitraukimą, sakė, kad kai kurie patarėjai turi mažų vaikų ir nelabai spėjo derinti politiką su asmeniniu gyvenimu. Kaip jums, pavyksta viską suderinti?
Aš nesutikčiau, negaliu su tuo sutikti (šypsosi). Taip, šeimos įsipareigojimai ir karjeros įsipareigojimai, o ypatingai moteriai Lietuvoje, akivaizdu, yra toks veiksnys, kurio negali pamiršti ir, kuris daro įtakos darbui. Bet mano atveju, aš džiaugiuosi, kad turiu pilną savo šeimos palaikymą. Ir keturi mano sūnus, du iš kurių jau yra paaugliai, irgi palaiko mane ir nepyksta dėl to, kad manęs taip dažnai nebūna namie. Nors, turiu pripažinti, buvimą partijos pirmininke sulyginčiau su tuo, kad lyg turėčiau penktą vaiką, kuris reikalauja ne ką mažiau dėmesio nei keturi kiti (juokiasi).
Opozicijos pergalės ir pralaimėjimai
Kaip jūs vertintumėte šios kadencijos opozicijos darbą? Gana ilgai nepavyko pasirašyti opozicijos susitarimo, opozicijos lyderio pozicija ilgai buvo tuščia, vėliau susitarimą nutraukė socialdemokratai. Kodėl nebuvo tos vienybės?
Vienybės nebuvo dėl gana racionalių priežasčių. Visgi, labai skirtingos partijos opozicijoje ir skirtingų pažiūrų politikams ne visada lengva susitarti ir susivienyti. Bet, aš manau, mes turėjome labai gerą periodą nuo 2019 m. pradžios, kai mums pavyko visiems trims susėsti prie bendro stalo, kartu su Gabrieliumi Landsbergiu ir Juliumi Sabatausku, ir padėti parašus, sutarti dėl bendradarbiavimo opozicijos formate. Aš manau, kad tai buvo teisingas sprendimas ir jis leido konsoliduoti opozicijos veikimą ir jis buvo šiek tiek kryptingesnis nei iki tol.
Kitas dalykas, buvo veiksnių, kurie mus paskatino susivienyti. Akivaizdu, kad valdančiųjų toks… Buldozerinis jau banaliai skamba, bet toks grubokas veikimas, kai kalbama apie kažkokias jiems svarbias iniciatyvas ir opozicijos nuomonė būdavo ne šiaip atmetama, bet mėginama neleisti jos civilizuotais būdais išreikšti.
Tą patį galima pasakyti ir apie opozicijos iniciatyvas, kurių piktybiškai nebuvo leidžiama pateikti. Tai mūsų politinėje kultūroje jau įsišakniję dalykai. Jų išrovimas ir atmetimas paskatino mus sutelkti pajėgas ir kažkuriais klausimais mums pavyko atstovėti, geriau dirbti kartu nei kovoti pavienes mažas batalijas prieš valdančiuosius.
Tą etapą aš tikrai vertinu gerai. Socialdemokratų pasitraukimą aš skeptiškai vertinu, nes, mano nuomone, tai nebuvo garbingas žingsnis. Pasinaudojus savo laiku buvimo opozicijos lyderio poste, pasitraukti… Tai, mažų mažiausiai, buvo negražu (šypteli).
Ką jūs įvardintumėte kaip didžiausią opozicijos laimėjimą šioje kadencijoje?
Laimėjimų buvo daug. Jei mes žiūrėsime per tą negatyvią prizmę, kiek visko pavyko sustabdyti, tai čia vos ne kasdien galima vardinti.
Gal aš pradėčiau nuo to pirmo, gal ir pačio skambiausio, nuo ko ir prasidėjo ši kadencija – Dirbtinio apvaisinimo įstatymas. 2016 m. atėjus valstiečiams-žaliesiems į valdžią, pirmasis dalykas, kurie jie ėmėsi, buvo labiausiai skaldantis. Tai momentaliai suvienijo dalį opozicijos ir visuomenę, kuri matė ir klausė, kodėl imamasi tokio skaldančio ir piktinančio klausimo.
Tada, kai pavyko visgi atstovėti už dešimčių tūkstančių šeimų teisę į galimybę susilaukti vaikų, mano galva, buvo didelis laimėjimas. Ir čia opozicija suvaidino vaidmenį. Tai, žinoma, įvyko prieš keturis metus ir tai greitai pasimiršta.
Bet tokių mažų pergalių kas savaitę būna. Tai dažniausiai susiję su tuo, kad kai kam pavyksta užkirsti kelią ir neįvykti. Jei opozicija aktyviai nesireikštų, mes turėtume kur kas daugiau tokių iniciatyvų, kurias vėliau tenka atšaukinėti, keisti. Kiek įstatymų buvo ypatingai skubiai priimti, vėliau paaiškėjo, kad jie galimai prieštarauja Konstitucijai.
Mintimis grįžtu į praėjusį rudenį, kai prieš priimant biudžetą, vos ne kas porą dienų atsirasdavo tokie naktiniai, ekspromtu sugalvoti siūlymai dėl naujų mokesčių, traukiami iš kepurės. Tiems dalykams tikrai reikėjo stipraus atsako ir mes visomis jėgomis stengėmės tai daryti – subalansuoti, kad tai būtų racionalesni sprendimai.
O ką tada laikytumėte didžiausiu opozicijos pralaimėjimu?
Didžiausias opozicijos pralaimėjimas yra tai, ką jūs minėjote. Tai, kad mums nepavyko išnaudoti visų galimybių, kurias teikia geras bendradarbiavimas opozicijos formate. Ypač atėjus tokiai didelei ir nepatyrusiai politinei jėgai, kuri tikrai buvo pasiruošusi priskaldyti malkų, ką ir padarė. Mums reikėjo paruošti kuo labiau koordinuotą atsaką. Šioje vietoje mes galėjome ir stipriau pasirodyti.
Nugalėjo noras turėti savo partiją
Seimo rinkimuose dalyvaus trys liberaliomis save pristatančios partijos – jūsų vadovaujamas Liberalų sąjūdis, Aušrinės Armonaitės Laisvės partija bei Remigijaus Žemaitaičio į priekį vedama partija „Laisvė ir teisingumas“. Ar ne per daug liberalių partijų Lietuvoje?
Aš manau, kad rinkėjai atsakys į šį klausimą, nes vienai ar kitai liberalia save vadinančiai partijai gali tai būti ir nesėkmingi rinkimai. Tai būtų logiška pagal tai, kad skaidosi balsai šiek tiek ir pagal visą politinę situaciją.
Taip, žinoma, aš manau, kad tai yra didelis liberaliai mąstančių, liberalias vertybes turinčių žmonių nusivylimas, kad politikai nesugeba tarpusavyje susitarti arba rasti sąlyčio taškų. Tai yra vienas iš mūsų svarbiausių uždavinių. Tai, kad kartais ambicijos, įsižeidimai sutrukdo tam, yra apmaudu.
Aš manau, kad liberalios partijos ar liberalūs politikai anksčiau ar vėliau turėtų susivienyti ir labai aiškiai atstovauti tą vertybinę sistemą, kuri dabar Lietuvoje, mano galva, yra labai demonizuojama ir tai daroma kryptingai.
Tai kodėl nesusivienijote prieš šiuos rinkimus? Kiek teko girdėti, R. Žemaitaičio, Artūro Zuoko ir Artūro Paulausko partija, šiuo metu jau besivadinanti „Laisve ir teisingumu“, kvietė Liberalų sąjūdį susivienyti?
Apie šį darinį dar turiu atskirą nuomonę. Man sunku įžvelgti, kurioje vietoje slypi jų liberalumas. Tokių kvietimų mes rimtai nesvarstėme, nes nematome tam pagrindo. Kiekvienas, kuris į savo pavadinimą įrašo žodį „laisvė“, automatiškai netampa mūsų galimu partneriu (juokiasi).
Tad ar galimu partneriu ateityje galima laikyti Laisvės partiją?
Tiesą pasakius, aš dabar neskubėčiau apie tai kalbėti. Kadangi dabartiniu metu mes stengiamės nesidairyti pernelyg į konkurentus ar į tuos, kurie mano esantys mūsų konkurentai. Tiesiog norime vykdyti savo darbotvarkę, koncentruotis į savo programą. Manau, kad po rinkimų viskas susidėlios į savo vietas ir tada, įvertinę situaciją, žiūrėsime į priekį. Bet vėlgi, aš pabrėžiu, kad, man atrodo, kad toks išsimėtymas – neracionalus ir ateities perspektyvoje tai turėtų keistis.
Praėjo jau daugiau nei metai nuo to, kai Remigijus Šimašius ir Aušrinė Armonaitė pasitraukė iš Liberalų sąjūdžio ir įkūrė Laisvės partiją. Prabėgus jau šiek tiek laiko, kaip jūs dabar vertinate šį buvusių bendražygių sprendimą? Ar atsakėte sau į klausimą, kodėl taip įvyko? Kodėl dalis liberalų nusprendė atsiskirti nuo Liberalų sąjūdžio?
Manau, kad jie nuėjo paprastesniu keliu. Savo vaidmenį suvaidino ir asmeninės ambicijos, noras… (pauzė) būti partijos vadovais (šypsosi).
Liberalų partijose, skirtingai nuo kitų partijų, kalbu apie visas liberaliai tradicijai priklausančias partijas, visada egzistavo didesnis pakantumas nuomonių skirtingumui. Mes laikomės to, kad esame stiprūs ne savo panašumu, o tuo, kad esame skirtingi, tačiau bendrą liniją turime.
Man atrodo, kad būtent buvo noras visiškai išsigryninti iki mažos grupelės vienodai mąstančių žmonių, kas Liberalų sąjūdyje buvo neįmanoma. Mes esame visos Lietuvos partija, turime skyrius praktiškai visuose miestuose, mes turime politikų ir iš didmiesčių, ir iš kaimo. Tai yra normalu. Jeigu tu nori žaisti aukščiausioje partijų lygoje, tu turi būti visos Lietuvos partija.
Aš labai vertinu visus tuos bendražygius, kurie prieš gerus metus buvo labai kviečiami ir viliojami, bet visgi nutarė būti čia. Nepaisant to, kad mums reikėjo daug dirbti tam, kad sugrąžintume savo gerą vardą. Aš manau, kad mes labai daug pasistūmėjome šia linkme, aišku, dar labai daug darbo liko. Tas nuoseklumas, tam tikra ištikimybė bendruomenei yra labai didelė vertybė.
Tai, jūsų nuomone, Liberalų sąjūdžiui pavyko per šią kadenciją nusikratyti to šleifo ir šešėlio dėl korupcijos skandalo?
Manau, kad nė viena partija Lietuvoje nėra patyrusi tokio triuškinančio smūgio ir atsitiesusi. Tai taip, aš manau, kad mums pavyko atsitiesti. Ir rezultatai 2019 m. dviejuose rinkimuose tai paliudija.
Nors esate partijos pirmininkė, palyginus su kai kuriai kitais Liberalų sąjūdžio nariais, partijoje nesate taip jau ir ilgai. Ar jūs pilnai pasitikite žmonėmis, kurie yra nuo pat partijos susikūrimo? Ar nesvarstote, kad galbūt jie slepia skeletus spintoje?
Žinoma, kad aš jais pasitikiu. Jei nepasitikėčiau, tai tikrai nebūčiau priėmusi sprendimo kandidatuoti į pirmininkes ir nebūčiau apsiėmusi šios atsakomybės. Tai buvo labai pasvertas sprendimas ir aš jo tikrai nebūčiau dariusi, jei nepasitikėčiau bendražygiais ir visa komanda.
Daug aistrų sukėlęs legionierius
Jūsų rinkiminio sąraše trečiuoju numeriu įrašytas Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Kodėl jūs pakvietėte į savo sąrašą žmogų, kuris, vieną vertus, kūrė valstiečių partiją ir buvo ilgametis jos narys bei nebūtų palikęs partijos, jei ne konfliktas su Ramūnu Karbauskiu?
Taip pat, jei galima taip pavadinti, kai Seimo pirmininkas buvo „laisvasis agentas“, jį aktyviai viliojo ir tokios jėgos kaip Rimanto Jono Dagio vadovaujama Krikščionių sąjunga, kuri, atrodo, yra visai kitoje polinio lauko pusėje nei Liberalų sąjūdis? Kur, jūsų nuomone, yra tas V. Pranckiečio liberalumas, kuris jus patraukė ir įtikino, kad būtent jis turėtų būti jūsų sąraše?
Pirmiausia, aš nežinau kaip būtų buvę, tikrai nesiimsiu spėlioti… V. Pranckietis yra kitos politikas šiai dienai nei tada, kai jis atėjo 2016 metais į Seimą. Tai yra akivaizdu.
Kaip taip atsitiko, aš jau ne kartą esu komentavusi. Mūsų toks bendravimas suaktyvėjo, suintensyvėjo po praėjusių metų rudens, kada mes atsisakėme dalyvauti pirmininko nugriovimo susitarimuose. Per tą laiką ne kartą teko ir šnekėtis, ir kalbėti apie vertybinius, programinius dalykus.
Jokia ne naujiena, kad po tam tikro laikotarpio politikų pažiūros po truputį keičiasi, transformuojasi. Ta diskusija apie tai, ar V. Pranckietis yra liberalas iš didžiosios raidės, ar ne, galbūt yra šiek tiek tuščia. Laikas parodys.
Gal kažkam tai patinka, gal kam ir ne, bet jis tapo pasipriešinimo valstiečių lyderių diktatui simboliu. Pabrėšiu, kad per tą laiką, kurį jus minite, kai jis kūrė valstiečių sąjungą, jis tapo kitokiu politiku.
Bet ar nebijote didesnio pasipiktinimo iš savo partijos narių? Pavyzdžiui, Martynas Nagevičius dėl to pasitraukė iš partijos.
Visų pirma, kai kalbėjome su V. Pranckiečiu ir pakvietėme jį kandidatuoti su mumis, labai svarbu yra tai, kad mes nežadėjome jokios vietos sąraše, nes to padaryti negalime. Mes galėjome tik pasiūlyti reitinguotis su visais kitais kandidatais. Partijos nariai demokratiniu balsavimu, galėdami po tašką duoti trisdešimčiai favoritų, jį išreitingavo taip aukštai. Ką tai parodo? Tai parodo, kad partijos nariai tam sprendimui pritaria.
Kitas dalykas, Martynas Nagevičius po nesėkmingo pasirodymo praėjusių metų savivaldos rinkimuose aktyvioje politikoje nedalyvavo, nors dalyvavo padėdamas kurti programos dalis. Aš jį labai vertinu kaip puikų ekspertą, bet pasitraukimas, dėl demokratinio sprendimo, man atrodo, yra keistas.
Šioje vietoje labai svarbu yra tai, kad partijos narių dauguma tokiam sprendimui pritarė. Be jokių pažadų, be jokių įsipareigojimų, be jokių galimybių pasiūlyti tam tikrą vietą sąraše, žmonės jungiasi prie Liberalų sąjūdžio. Kalbu ne tik apie Seimo pirmininką, bet ir apie Raimundą Lopatą, kuris tapo partijos nariu visai neseniai ir buvo taip pat aukštai išreitinguotas, užėmė septintą vietą.
Mes turime prisijungusių žmonių, bet vėlgi, turime mažiau negu turėdavome anksčiau, prieš tai buvusiuose rinkimų kampanijose, kai turėdavome vieną kitą žvaigždę (šypsosi).
O jūs save laikėte žvaigžde, kai dalyvavote pirmą kartą rinkimuose?
Aš, matyt, buvau pakviesta kaip sporto žvaigždė.
Ar jūs tada jautėte, kad jus pakvietė tik kaip sporto žvaigždę ar ir kaip politikę?
Matote, šachmatai yra šiek tiek specifinis sportas. Iš šachmatų srities į politiką tikrai neretai pasukama. O Lietuvoje šachmatų meistrai išvis politikoje yra žymūs, tai čia galima paminėti ir profesorių Vytautą Landsbergį, ir Česlovą Juršėną. Tikrai nemažai tokių, kurie, galbūt, nėra profesionalūs šachmatininkai, bet su šachmatais turintys ryšį. Tokių tendencijų yra ir kitose šalyse.
Man atrodė, dar, kai labai aktyviai žaidžia šachmatais, kad toks posūkis yra visiškai įmanomas ir aš apie jį galvojau seniai.
Raudonų linijų nebrėžia niekam
Pabaiga keletas klausimų, kuriuose užduodame visiems partijų lyderiams. Kiek Seimo rinkimuose tikitės laimėti mandatų?
Na, manau, kad realus rezultatas galėtų būti apie penkiolika mandatų, tiek ir tikimės.
Su kuo norėtumėte eiti į valdančiąją koaliciją ir su kuo tikrai neitumėte ir brėžtumėte raudoną liniją?
Aš raudonų linijų dabar neįvardinsiu, į tai nesinorėtų leistis. Vien dėl to, kad tas prognozavimas galimų koalicijų ar ne koalicijų prieš rinkimus yra labai slidus dalykas. Rinkėjai sustatys viską į savo vietas. Jie visada yra teisūs.
Kas Liberalų sąjūdžiui vertybiškai artimiausia galima koalicija, tai labai aišku, kad tai centro-dešinės koalicija. Bet, vėlgi, pasikartosiu, kad tokių detalių scenarijų su visais pjūviai ir panašiai kol kas nedėliojame. Paprasčiausiai dėl to, kad, mano manymu, mes turime atidirbti tą rinkiminį periodą, parodyti rinkėjams savo idėjas ir paskatinti juos pasitikėti mumis. O visi kiti dalykai jau po pirmojo rinkimų turo.
O kur save įsivaizduojate kitoje Seimo kadencijoje? Seimo pirmininkės, premjerės poste, o galbūt pasirinksite Ramūno Karbauskio kelią ir būsite tik frakcijos seniūne?
Apie ką mažiausiai galvoju, tai apie savo postus. Mano tikslų spektras tikrai kol kas baigiasi ties mūsų normaliu, sėkmingu pasirodymu rinkimuose, kas man yra patikėtas partijos narių uždavinys.
Labai svarbu, kad kitame Seime būtų stipresnis liberalių politikų atstovavimas nei yra dabar. Mes matome, kad vienaip ar kitaip, vienu ar kitu klausimu net ir valdantieji, su dalimi opozicijos, gali susivienyti ir štai tada liberalų politikai lieka visiškoje mažumoje ir ta mažuma labai maža.
Mes turime siekti, kad kitame parlamente tas racionalus, sveiko proto požiūris, logiškas požiūris į dalykus, pasitikėjimas sąmoningu žmogumi, pagarba žmogui… Kad šie dalykai būtų kuo stipriau atstovaujami ir tai galėtų tapti atsvara, o sėkmės atveju, gal ir dominuojančia nuomone prieš tą draudimų, nepasitikėjimo ir kiršinimo politiką.
