Jau daugmaž žinoma, su kokiais pagalbininkais prezidentė Dalia Grybauskaitė pradeda darbo dieną. Politinis žemėlapis irgi aiškus, tik nežinia, kur nuklys prezidentės vedama kariauna.
Prezidentūros šeimininko pasikeitimas – gera proga permaišyti vyriausybės kortų malką. Šių metų antrojo pusmečio mažoji intriga – kurie ministrai bus nuskabyti, kai vyriausybė grąžins įgaliojimus prezidentei. O didžioji intriga – kiek tvers dabartinė koalicija, dėl kokių priežasčių ji gali iširti ir kaip tada atrodys naujoji. Ekonominis būsimųjų politinių audrų fonas – nuolat blogėjanti ūkio padėtis ir galo su galu nesudurianti valstybė.
Nemirtingumo receptai
Valstybės vadovui neįmanoma amžinai būti reitingų viršūnėse, tačiau politinės amžinos jaunystės iliuziją kurti galima. Ir receptai tam panašūs tiek Lietuvoje, tiek, tarkime, Baltarusijoje.
Valstybės vadovas privalo laikytis atokiai nuo politinių partijų, oligarchinių grupuočių, valdininkų klanų. Ben jau liaudžiai neturi kilti abejonių, kad ji valdovui yra artima, o elitas – ne. Valdovas turi nuolatos viešai peikti ir tramdyti aukščiausius pareigūnus, kad liaudžiai būtų aišku, kas ką laiko už trumpo pavadžio. Lietuvos konstitucinė santvarka prezidentui nesuteikia daug galių tą pavadį tampyti, tačiau netrukdo kurti tampymo regimybės.
Daug kas gūžčiojo pečiais, kai D.Grybauskaitė žadėjo valdyti šalį dekretais, ir rodė į Rolandą Paksą, dekretinio valdymo pažadų pirmtaką. Matyt, ne visi supranta, kad dekreto, kaip sakoma, yra dvi pusės. Pavyzdžiui, Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka yra išleidęs daug juridiškai abejotinų dekretų, kuriuos vyriausybė sabotavo, tačiau toje šalyje prezidento dekretai dažnai leidžiami ne tam, kad būtų vykdomi, o kad būtų įžiebta politinė krizė ir parodyta, kokia bloga yra vyriausybė.
Panašiu keliu Lietuvoje norėjęs eiti R.Paksas buvo „suvalgytas“. Tačiau išlieka nepanaudota galimybė: paksizmas protingu veidu ir gera anglų kalba.
Lietuviškos kiaušinienės kaina
Prezidentė žadėjo permainų ir užsienio politikoje. Margame šios sferos žemėlapyje kai kas jau bandė nubrėžti konkrečių gairių. Bronislovas Lubys, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas, kalbėdamas apie rusiškų gamtinių dujų brangumą, konstatavo: „Kepdami kiaušinienę mes mokame daugiau nei vokiečių šeimininkė ar šeimininkas, kepdamas savo kiaušinienę. Mes mokame jei ne absoliučiai didžiausią, tai vieną iš didžiausių kainų." Ponas Lubys nurodė priežastį – stinga politinio dialogo su Rusija. Žvelgdamas giliau, drįsčiau iškelti tokią hipotezę: lietuviška kiaušinienė yra brangesnė dar ir dėl to, kad į dujų kainą, kurią moka mūsų vartotojas, įeina nuovagis (vadinamasis otkatas) Lietuvos politiniam elitui. Tokios mintys kyla klausant žiniasklaidos dūzgesio apie mįslingą, neskaidrų tarpininkų vaidmenį tiekiant Lietuvai rusiškas dujas ir elektrą. Nenustebčiau, jeigu tarp aukštų Europos Sąjungos pareigūnų atsirastų tokių, kurie Lietuvos užsienio politikos vairininkams – tarp jų ir prezidentei – pavyzdį rodytų Vokietijos buvusį kanclerį Gerhardą Shroderį, galiausiai tapusį „Gazprom“ samdiniu. Bet būtų keista, jeigu Lietuvai pasukus šrioderiško pragmatizmo keliu dėl to sumažėtų dujų kainos – juk tai reikštų, kad kažkas Lietuvoje atsisakė savo nuovagio.
