– Seimo nariui nėra taikomas reikalavimas turėti tam tikrą išsilavinimą. Taigi neretai į Seimą papuola vos vidurinę mokyklą baigusių žmonių. Kaip manote, gal reikėtų kažkokių apribojimų, kad turėtume profesionalų Seimą?
– Išsilavinimo reikalavimas iš Seimo nario neįrašytas į Konstituciją. Norint tai pakeisti, reikėtų keisti aukščiausią šalies įstatymą. Tai, kad Seimo narys neprivalo turėti išsilavinimo, nėra labai gerai. Bet pagal savo patirtį galiu pasakyti, jog tai nėra lemiantis veiksnys. Seime visuomet buvo nepakankamai išsilavinusių, bet jų buvo nedidelė mažuma. Ne jie lėmė sprendimus. Be to, pagal savo tikrai didelę parlamentinę praktiką, galiu pasakyti, kad kai kurie žmonės, kurie neturėjo formalaus aukšto išsilavinimo, visiškai neblogai darbavosi Seime. Kadangi gilinosi į tas problemas, kurios sprendžiamos, į Konstituciją, į Seimo statutą ir tikrai buvo geri tautos atstovai. Taigi negalima primesti tautai taisyklių, pagal kurias ji renkasi Seimo narį. Tauta turi pati apsispręsti, kuris tinkamas, o kuris netinkamas.
– Bet kiekvienais metais ta pati dainelė. Žmonės išrenka Seimą, o po to verkia dėl to, ką išsirinko. Ar niekada nekilo klausimas, kad gal mūsų visuomenė nėra pakankamai brandi, kad tinkamai apsispręstų?
– Iš viso Seime dirbau 23 metus. Visą laiką reguliariai važinėjau po Lietuvą ir iš pokalbių su žmonėmis susidariau šiokį tokį vaizdą. Visų pirma, kad tie kaimų ir miestelių žmonės yra gana gerai nusimanantys Lietuvos reikaluose. O štai, kodėl jie per rinkimus, tai čia rinkimų psichologijos klausimas. Esu skaitęs įdomų Jungtinių Valstijų sociologų tyrimą. Jie nustatė, kad paprastai rinkėjai renka už save prastesnius, o ne geresnius. Tokie jiems suprantamesni, artimesni. Galimas daiktas, kad tai liečia ir Lietuvą. Jei kuris nors labai vaizduoja, kad jis itin išsilavinęs ir gudrus, jis nepritraukia žmonių. Atvirkščiai - jis juos atstumia. Žmonės geriau rinksis tą, kuris paprastai kalba, gal yra prasčiau išsilavinęs. Jiems atrodo – va, jis mus supranta ir padarys tą, ką reikia. Galų gale negalima atmesti ir elementaraus žmonių apsirikimo. Nes kai žmogus pirmą kartą eina į rinkimus, iš kur tu gali žinoti, kaip jis dirbs? Čia yra rizika. Be rizikos nieko nepadarysi.
– Seimo nario padėjėju gali būti tik žmogus, atitinkantis tam tikrus reikalavimus. Turi būti baigęs universitetą, mokėti užsienio kalbas. Tuo metu Seimo narys gali būti net mokyklos nebaigęs. Ar nematote čia paradokso?
– Čia yra tik išorinis prieštaravimas. Padėjėjai iš tikro turi būt tokie, kad galėtų pagelbėti ir profesoriui, ir Seimo naujokui. Vadinasi, jiems reikia išsilavinimo, išmanymo, mažiausiai dviejų užsienio kalbų mokėjimo. Tuo metu Seimo nariui gal ir būtų galima kelti tokius reikalavimus. Tačiau juos gali kelti tik rinkėjas, rinkdamasis už ką balsuoti. Tai numatyta Konstitucijoje.
– Tai ką daryti, kad išsirinktume teisingai, kad Seime nesėdėtų tie, dėl kurių po to gėda ir pikta?
– Kandidato asmenybės atskleidimui turėtų būti išnaudojama visa spauda, visos naujosios priemonės, feisbukai, twiteriai ir visa virtuali erdvė. O dabar kai kurie dalykai nepastebimi, o kai kurie iškeliami. Visi žurnalistai turi būti suinteresuoti, kad iš to didelio kandidatų būrio išsirinktumėm geriausius. Rinkėjai taip pat turi nudirbti savo darbą. Pasigūglinus gali daug ką rasti. Jeigu tauta patiki ketverius metus valdyti kraštą žmogui, turi apie jį kažką ir žinoti. Tauta, rinkdama Seimą, turi būti neužsimerkusi ir neužsikimšusi ausis. Pasitarti su kaimynais, su šeima ir apsispręsti. O patiems Seimo nariams reikia mokytis ir šviestis.
