„Balandžio 26-osios naktį budėjau štabe. Kaip visada, snaudėme. Pažadino apie antrą ar trečią valandą nakties suskambęs telefonas: netrukus atneš iššifruoti daug itin svarbios medžiagos“, – tos nakties įvykius prisiminė Mindaugas. Jis, dar mieguistas, pasiteiravo, ar negalima palaukti iki ryto, tačiau iš drebančio ryšių tarnybos seržanto balso suprato, kad daugiau tą naktį miegoti neteks.
„Kelk visą skyrių, tu pamatysi, ką atnešu“, – telefono ragelyje išgirdo Mindaugas. Netrukus pamatė. Pirmasis atneštosios medžiagos sutartinis ženklas, kaip visada, buvo nešifruotas ir reiškė: branduolinis pavojus, tikras, ne mokomasis. Šį žodį perskaitė krūvą užšifruotų pranešimų atnešęs seržantas, todėl jo balsas taip virpėjo. Keturi štabe budėję seržantai – pirmoji laida, apmokyta dirbti su naujos kartos sovietų armijos šifravimo technika (sklido gandai, kad jos veikimo principas pavogtas iš Vakarų), sėdo prie darbo. Po keleto valandų į štabą ėmė rinktis iškviesti įvairių tarnybų karininkai. Jiems pateiktose šifruotėse buvo pranešama, kad Černobylio atominėje elektrinėje įvyko sprogimas. „Iš pradžių nebuvo žinoma, kas konkrečiai ten atsitiko“, – liudijo Mindaugas ir patikino: „Nuo mūsų tikrai niekas nebuvo slepiama, mes rengėme medžiagą aukščiausiajai Sovietų armijos vadovybei.“
Straipsnio herojus M. Žemaitis - viršutinėje kairioje nuotraukoje pirmas iš dešinės (nuotr. asm. archyvo)
Dirbo be poilsio
Pirmieji pranešimai, kuriuos iššifravo Mindaugas, buvo lakoniški: sprogimas, didžiulė radiacija, yra aukų, jų skaičius tikslinamas. Vėliau kas dvi valandas plūstantys pranešimai darėsi vis konkretesni. Jų turinį karinė vadovybė norėjo žinoti nedelsiant. Todėl keturi iššifruotojai dirbo be poilsio. „Dirbdamas be poilsio kokią 70-ąją valandą, ėmiau skaičiuoti laiką iš įdomumo: kada gi prasidės haliucinacijos. Netrukus „nulūžau“ tiesiog prie pulto. Sako, kažkoks karininkas bandė aprėkti, bet skyriaus vadas užtarė: tylėk, tegu kareivis pamiega“, – prisiminė Mindaugas.
Po paros šifruotojai pastebėjo, kad jų iššifruotus pranešimus ėmė perdavinėti į priešlėktuvinės gynybos skyrių. Iš karto pasklido gandas, kad rengiamasi karine aviacine technika nukreipti radioaktyvųjį debesį, jei jis pasuktų Maskvos link.
Ir tu, kaip kiti černobyliečiai, savo pasakojime vis kartoji: sklido gandas, kalbėta. Ar nekeista, kad per tiek metų po avarijos Černobylyje taip ir nepaaiškėjo, kaip buvo iš tikrųjų?
Mindaugo nesutrikdė šis mano klausimas. „Man irgi keista. Rodos, rusų kariuomenės atstovams nesunku būtų pasakyti, kaip buvo iš tikrųjų. Dabar tai juk neturi jokios reikšmės“, – stebėjosi vyras.
Šifruotojo klaida daug kainavo
„Pavyzdžiui, galiu paliudyti, kad viena šifruotojo iš Kijevo klaida tada sovietams kainavo didžiulius, tiesiog nerealius pinigus. Po avarijos Černobylyje buvo veikiama pagal avarijų likvidavimo planus, šiuo atveju – pagal branduolinio karo strategiją: į avarijos zoną turėjo būti mestos cheminės apsaugos brigados po maždaug 3,5 tūkstančio žmonių, reguliariosios armijos daliniai, šauktiniai ir atsarginiai iš visos Sovietų Sąjungos. Vienas šifruotojas suklydo, užšifruojamame pranešima pateikdamas laiko tarpą, per kurį įsakyta į Ukrainą atgabenti pirmąsias cheminės apsaugos brigadas. Jis užšifravo: mėnuo, o turėjo būti – trys dienos. Po keturių dienų pastebėta klaida kainavo milžiniškus pinigus: brigadas jau reikėjo gabenti: ne automobiliais, traukiniais, kaip iš anksto buvo numatyta, o daug brangesniu transportu – lėktuvais. Keturios pradelstos dienos taip pat reiškė, kad per tą laiką nebuvo parengtos palapinės, maisto, vandens atsargos“, – aiškino Mindaugas ir pridūrė, kad klaidą padariusio šifruotojo jis daugiau štabe nebematė.
Spalį Mindaugas buvo perkeltas į Černobylio atominės elektrinės apylinkėse dislokuotą 26-ąją cheminės apsaugos brigadą. „Rusų kariškiams pasirodė, kad susidarė labai palanki situacija išbandyti naują šifravimo techniką. Pasiuntė mane ir leitenantą“, – pasakojo Mindaugas, kuriam iki būtinosios tarnybos pabaigos tada buvo likęs pusmetis. „Tikėjausi, pabūsiu du mėnesius ir paleis namo.“ Lietuvio viltys buvo paremtos kadrinių karininkų patirtimi: vienas mėnuo, praleistas Černobylio avarijos zonoje, buvo skaičiuojamas kaip trys tarnybos mėnesiai.
Oranoje (vietoje, nuo kurios iki atominės elektrinės – 30 kilometrų) dislokuotos 26-osios cheminės apsaugos brigados tikslas buvo: kiek įmanoma nukenksminti teritoriją ir kontroliuoti, kad niekas į ją nepatektų nepatikrintas, nedezinfekuotais (nenuplautais) automobiliais.
Žmonės rizikavo sveikata, kad greičiau grįžtų namo
„Brigadoje susidūriau su žmonių tamsumu. Rytinėje rikiuotėje praneša: reikia šimto savanorių nuo avariją patyrusio elektrinės bloko stogo numesti akmenį, gelžgalį ar dar ką nors; kartą užlipate ant stogo – ir važiuojate namo. Ir, ką manai, savanorių visada atsirasdavo“, – stebėjosi Mindaugas ir papasakojo, kaip šie savanoriai būdavo rengiami lemtingam žygiui.
Suskirstyti po keturis, jie keletą dienų treniruodavosi ant elektrinės stogo, nubraižyto popieriuje. Nes elektrinėje, kurioje pati didžiausia radiacija, galės būti tik minutę. Buvo instruktuojami: jei kuriam pasidarytų bloga, neimk, nekelk pargriuvusio, bėk, nes kitaip – žūsi ir pats. Tačiau savanoriai, pasak Mindaugo, neklausydavo pamokymų, vilkdavo staiga krauju paplūdusį draugą, taip gaudami papildomą radiacijos dozę.
„O paskui išgirsdavome: po mėnesio kito „atidavė galus“ savo gimtajame kaime kažkur Sibire“, – prisiminė vyras. Šią žinią į Oranoje atveždavo kiti sibiriečiai, užėmę išleistųjų namo vietą.
„Patrankų mėsa“ – sibiriečiai
Mindaugas linkęs paneigti gandus, kad likviduoti Černobylio avarijos padarinių daugiausiai vežė Baltijos šalių gyventojus. „Pagrindinė „patrankų mėsa“ buvo tamsūs sibiriečiai, kasdien namo išsiųsdavę po 2–3 kilogramus sveriantį siuntinį, kuriame buvo sutaupytas maisto davinys“, – liudijo kaunietis ir nupiešė tiesiog įsikūnijusio komunizmo vaizdelį: šešios brigados vaikinų buvo pasirengusios visą parą be apribojimų karštais patiekalais maitinti kiti karius, dviejose didelėse pirtyse irgi galėjai pertis, kiek norėjai.
Mindaugo užduotis Oranoje – šifruotus pranešimus perduoti tiesiai į Maskvą. Jis lig šiol nežino, kodėl visus pranešimus iš vietovių anksčiau surinkdavusi ir į Maskvą perduodavusį Kijevą nutarta apeiti. „Gal bijota sėti paniką? Kuo toliau, tuo labiau aiškėjo, jog avarijos mastai – nerealūs, panašūs į nedidelės atominės bombos sprogimą, tik aukų gal mažiau“, – svarstė Mindaugas. Jo nuomone, avarijos pasekmės buvo likviduojamos planingai ar chaotiškai? "Manau, kad pagal išgales viskas vyko planingai: tiekimas buvo puikus, apsaugos priemonės nors primityvios, bet jų buvo pakankamai“, – kalbėjo Mindaugas.
Černobylietis Mindaugas Žemaitis (nuotr. asm. archyvo)
„Pulko sūnus“
Po dviejų mėnesių, praleistų Oranoje, jaunuolis iš Kauno suprato, kad niekas jo iš čia taip paprastai nepaleis. Šauktinių daugiau brigadoje nebuvo, kadriniai karininkai keisdavosi kas du mėnesiai, kiti būdavo tol, kol surinkdavo būtinąją radiacijos dozę. Mindaugui į zoną eiti nereikėjo, bet būtent joje slypėjo „bilietas namo“.
„Kadangi brigadoje buvau pats jauniausias, visi manęs labai gailėjo, vadino “pulko sūnumi„, tai mielai sutikdavo, eidami į zoną, siūlė paimti ir mano dozimetrą“, – aiškino Mindaugas. Jis neslėpė, kad gerbiamas bei mylimas buvo ir dar dėl vienos priežasties. Grįždamas iš Kijevo, kur vykdavo valyti šifravimo mašinos, neatsisakydavo brigados vyrams parvežti degtinės – šio dengto sunkvežimio niekas neturėjo teisės tikrinti. Šaudyti galima buvo bo perspėjimo – taip griežtai buvo saugomi šifravimo kodai, kurį ir vieną pakeisi per visą Sovietų Sąjungos teritoriją būtų buvę keblu ir brangu.
Vasario mėnesį, praleidęs netoli Černobylio keturis mėnesius, Mindaugas grįžo namo. Draugai sutiko su neslepiama užuojauta veide: jau vaikų tai tikrai neturėsi.
Dabar Mindaugas Žemaitis augina tris vaikus, yra reklamos bendrovės „Katos studija“ savininkas. Jokių pasekmių sveikatai nejaučia. Į visuomeninį černobyliečių judėjimą įsijungė ne iš karto. „Dabartinis pirmininkas pakvietė papasakoti apie kitokią–turinčią optimistinę pabaigą–patirtį“, – neslėpė Mindaugas, dabar dažnai remiantis įvairius buvusių černobyliečių projektus.
Ši istorija buvo publikuota knygoje „13-asis Zodiako ženklas – Černobylis“, kurios autoriai – patys černobyliečiai.
Dabar, praėjus 26 metams po nelaimės Černobylyje, M. Žemaitis atvirai prisipažįsta, kad šie įvykiai niekaip nepaveikė jo gyvenimo.
„Galiu paaiškinti dėl ko – buvau tokio amžiaus, kada viskas vienodai rodo, nieko neįvertini, viskas yra nuotykis ir tiek. Visiškai neapėmė panika. Tokiame amžiuje nesuvoki mastelio to, kas vyksta“, – sakė jis naujienų portalui Balsas.lt.
Optimistiškai nusiteikusio pašnekovo manymu, žmonėms ir taip daug įvairių nelaimių nutinka, vienas būna visą pasaulį išnarsto skersai išilgai, o kitas lygioje vietoje koją susilaužo, todėl kalbėdamas apie Černobylio tragediją, jis neparodė didelio susikrimtimo ar jaudulio dėl to, kas įvyko kadaise.
Sunku pasverti, ar reikėjo labiau informuoti
Vertindamas tai, kad nuo žmonių buvo slepiama informacija apie avariją ir jos mastus, M. Žemaitis patikino, kad ne specialistui sunku pasverti ir padėti ant vienos lėkštutės masinę paniką, o ant kitos galimybę neskleidžiant panikos valdyti situaciją.
„Ko gero, mes mažai žinome ir to, kas Fukušimoje nutiko pernai. Tokia informacija labai bendrinė išeina į išore, niekas nežino, kas ten vyksta, kaip vyksta, koks avarijos lygis, kokios pasekmės“, - kalbėjo jis.
Pasirodo, informacija apie Černobylio katastrofą slepiama buvo ne tik dėl baimės sukelti masinę paniką.
„Pats blogiausias dalykas buvo kad ta informacija labiausiai buvo slepiama dėl to, kad už kelių dienų turėjo vykti gegužės pirmosios šventė, o tais laikais tai buvo didžiulis renginys su didžiuliu pasirengimu ir vien dėl to matyt buvo slepiama ta informacija. Kitu atveju, ko gero, greičiau žmonės būtų evakuoti, ir, ko gero, viskas būtų vykę atviriau“, - svarstė realius Černobylio avarijos mastus savo akimis regėjęs lietuvis.
Taip pat jis papasakojo, kaip matė žmones, tebegyvenančius 20 kilometrų spinduliu nuo paties reaktoriaus. „Ir neišsikraustė tie žmonės, ir gyvena sau toliau, mačiau ir katinai pas juos beplaukiai laksto. Žmonės niekur nevažiavo, nors žinojo, kad blogai. Sako: gal ir mirsiu, bet tai kas čia ta radiacija – aš jos nejaučiu, man neskauda“, - dalinosi prisiminimais M. Žemaitis.
Nesako atominėms elektrinėms „ne“
Matydamas tokių katastrofų Černobylyje ir Fukušimoje pamokas, pašnekovas nepasirodė priešiškai nusiteikęs prieš atominę energetiką, net pabandė naujos atominės elektrinės statyme Lietuvoje įžvelgti ekonominę naudą, tačiau nevengė ir ironijos.
„Panašu, kad mums ekonomiškai ta elektrinė reikalinga, bet mane patį kaip verslininką labai juokina, kad turime „Mažeikių naftą“ ir turime brangiausią kurą Pabaltijy, mes turėjome atominę elektrinę ir pas mus elektra buvo brangiausia, tai čia aš nematau jokios logikos“, – stebėjosi jis.
Vakar Balsas.lt publikavo kito Černobylio košmarą išgyvenusio lietuvio istoriją:
Tikra istorija: apie Černobylio katastrofą karo lakūnas sužinojo tik pakilęs į orą
