Pavasarinis atlydys paviršiun iškėlė ne tik per žiemą prisikaupusias šiukšles, šunų išmatas, bet ir pažėrė monetų, kitų pamestų daiktų.
Ankstyvas rytas Vilniaus senamiestyje. Čia besidarbuojantys oranžinėmis liemenėmis vilkintys kiemsargiai, kastuvais stumdo pažliugusį sniegą, metaliniais strypais daužo kur nekur užsilikusią pajuodusio ledo plutą, šluotomis braukia grindinį.
Sučeža popiergaliai, rieda gausiai primėtytos nuorūkos, o kartkartėmis suskamba ir koks nors gelžgaliukas. Įgudusi akis iš karto atskiria, ar tai moneta, ar paprasčiausias kamštelis nuo alaus butelio. Čia pat atminty iškyla John`o Steinbeck`o apsakymų mintis - „kažkoks negeras žmogus numetė“, nes iš pirmo žvilgsnio apvalus metalinis kamštelis primena stambią monetą.
Pelningas darbas gryname ore
Valerija (vardas pakeistas) miesto komunaliniame ūkyje darbuojasi pirmus metus, tačiau sako jau įgudusi atpažinti vertingesnius daiktus. „Dažniausiai tai – smulkios monetos: vieno, dviejų, kartais ir penkių centų monetos. Per pamainą susirenki jų gerą saują“, - dalijasi patirtimi šlavėja.
Moteris nenoromis papasakoja apie tai, kaip, netekusi darbo, po ilgų ieškojimų pagaliau ryžosi užsivilkti kiemsargio liemenę ir su šluota ar kastuvu išeiti valyti gatvių. „Sunku pragyventi, o čia vis darbas lauke, va ir prisicentauju dar priedo“, - šypsodamasi kalba ji.
„Kai buvo gražus oras, vieną rytą pririnkau didžiulę saują pinigų. Paskaičiavau – beveik septyniolika litų gavosi!“ - neslepia apsidžiaugusi moteris. Paklausta, kur mėtosi daugiausia pinigų, Valerija vėl šypsosi: „Prie kioskų, stotelėse, ten, kur žmonės savo pinigines krapšto. Iškrenta kokia moneta, tingi pasilenkti, o gal ten ne centas, o litas“.
Pasak pašnekovės, pasitaiko rasti ir stambesnių monetų, bet tai dažniau būna išimtis, kaip ir užsieniečių pamesti pinigai, papuošalai ar kitokie blizgučiai. „Purvyne jie atrodo pilki ir negražūs. Vieną kartą galvojau, kad guli du litai, o pasirodo – eurai! - vėl džiaugiasi moteris ir, lyg tarp kitko priduria. - Anūkui atidaviau, jis į taupyklę meta.“
Paklausta, kur deda rastus pinigus, šlavėja neslepia perkanti už juos maisto. Centavimas jai tapo kasdienybe, savotiškai praskaidrinančią darbo dieną. „Pažiūrėkit, va – jaunimas eina akis nudelbę, o iš tikrųjų tai asfaltą šukuoja – visiems dabar pinigų trūksta“, - guodėsi Valerija.
Vertingus radinius grąžina
Vilniaus senamiesčio švara besirūpinančios bendrovės „Naujamiesčio būstas“ atstovas Vilius Mackonis sako, kad beveik 170 darbuotojų kiekvieną rytą nuo šeštos valandos išeina valyti šaligatvių.
„Darbo tvarka nustatyta tokia, kad, jei darbuotojas ką nors randa, jis turi tai perduoti vadybininkui. Tenka pasakyti, kad neužfiksuota tokių faktų, kad atneštų ką nors vertingo“, - portalui balsas.lt kalbėjo A. Mackonis.
Tuo tarpu šlavėja Valerija sako, kad rastus dokumentus stengiasi grąžinti pametusiesiems. „Nepulsi gi klausinėti, kas pametė pirštinę ar kepurę, o jei randi banko kortelę ar studento pažymėjimą, tai nunešame į banką ar atiduodame universiteto budėtojui“, - sakė sostinės gatves šluojanti moteris.
