Šiomis dienomis lenkų spaudoje pasirodė publikacijų, kuriose skelbiama, kad Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis pareiškė, esą santykiuose su Lietuva „naujo atsivėrimo“ galima tikėtis tik po rudenį vyksiančių Seimo rinkimų. O kai kurie Lenkijos diplomatai, spaudos teigimu, net užsimena apie svarstymus perkelti NATO oro policijos misiją iš Lietuvos į Estiją.
Kas nutiko, kad artimų kaimynų santykiai per kelerius pastaruosius metus tapo įtempti? – Balsas.lt klausė Nepriklausomybės akto signataro advokato Česlavo Okinčico.
Č. Okinčicas: Nematau jokių esminių problemų tarp dviejų valstybių. Nemanau, kad Lenkijos premjeras užbraukė Lietuvos ir Lenkijos santykius. Lenkų premjeras prieš kelias savaites pakvietė Lietuvos premjerą atvykti į Varšuvą, ir jis vyksta šią savaitę. Manau, kad tai buvo ministro R. Sikorskio ne itin vykęs paaiškinimas arba žurnalistų interpretacija. Nemanau, kad jis taip kalbėjo, nes įvykiai rodo, kad vyksta aktyvus, normalus bendradarbiavimas.
Praėjusią savaitę mūsų Seimo pirmininkė (I. Degutienė – red. past.) buvo Varšuvoje, šią bus premjeras. Vyksta labai intensyvūs darbai tiesiant energetinį tiltą tarp dvejų valstybių. Vyksta strateginis bendradarbiavimas. Tai mano manymu, yra pavyzdys, kas suartina abi tautas.
Tačiau praėjusių metų pabaigoje Lenkija pasitraukė iš Visagino AE projekto. Tai pasekmė ar spaudimo būdas tam, kad mes spręstume tam tikras lenkų problemas Lietuvoje?
Č. Okinčicas: Nemanau, kad tai spaudimo būdas. Iki šiol tai buvo ekonominiai skaičiavimai, kaip praneša Lenkijos pusė. Ir aš manau, kad dar neatėjo tas metas, kai jiems durys bus užtrenktos. Lietuvos pozicija yra tokia, kad Lenkija visada gali grįžti į šį projektą. Mums reikia visų pirma išspręsti klausimus Seime, o po to grįžti prie pokalbio su Lenkija. Kaip ir su kitomis šalimis.
Vis dėlto, iš kai kurių pasisakymų Lenkijos spaudoje, pavyzdžiui, svarstymų perkelti NATO oro policijos misiją iš Lietuvos į Estiją, galima spėti, kad kai kurie Lenkijos diplomatai bando „kalti pleištą“ tarp Baltijos valstybių?
Č. Okinčicas: Manau, kad kai kurie diplomatai – tiek Lenkijos, tiek Lietuvos – turėtų nepraleisti progos patylėti.
Tačiau dvišaliuose Lietuvos ir Lenkijos santykiuose yra neišspręstų problemų. Kokią problemą paminėtumėte kaip svarbiausią? Juk esminiai nesusipratimai kyla tikrai ne dėl gatvių pavadinimų rašymo dviem kalbomis ar dvigubos „w“ pasuose?
Č. Okinčicas: Matau problemas mūsų valstybėje, kurias patiria mūsų piliečiai ir kurias reikia spręsti. Lenkija tiesiog stebi, kaip gyvena jų tautiečiai gretimoje valstybėje. Šiuo metu rimčiausias dalykas – lietuvių kalbos egzamino suvienodinimas lietuviškose ir lenkiškose mokyklose. Manau, kad mūsų ministras (švietimo ministras G. Steponavičius – red. past.) turėtų nukelti tai mažų mažiausiai 7 metams, o geriausiai – 12 metų. Įvesti naują programą nuo pirmos klasės, naujus vadovėlius, ir pakils lietuvių kalbos mokymosi lygis. Neturime tokių minčių, kad lenkų jaunimas, gyvenantis Lietuvoje, nenorėtų mokytis lietuvių kalbos. Tai nesusipratimas.
Bet lietuviai Lenkijoje taip pat neturi kokių nors lengvatų ar nuolaidų – taip pat ir vadinamose lietuviškose salose?
Č. Okinčicas: Manau, kad „vendeta“ nėra geras dalykas. Jeigu vienoje valstybėje yra blogiau, nereiškia, kad mes turime daryti tą patį. Reikia rodyti pavyzdį, kad Lietuvoje yra geriausia situacija. Panašiai ir yra, bet tai nereiškia, kad reikia bloginti. Lenkai noriai mokosi lietuvių kalbos, bet nereikia staiga suvienodinti egzamino sąlygų. Mes turime įsiklausyti į mūsų piliečių norus.
Gal geriems kaimynų santykiams kenkia kieno nors ambicijos, siekiančios XX a. vidurį – tarpukarį ir Vilniaus krašto okupaciją?
Č. Okinčicas: Reikia sėstis prie stalo ir kalbėtis. Mano manymu, kaimynai visada turi bendradarbiauti, šnekėtis, nepaisant to, kokios yra problemos, nes tik bendraujant, keičiantis mintimis, galima pasiekti kompromisų ir tinkamų rezultatų. O tą trintį reikia palikti istorikams.
