Kalbame su buvusiu aplinkos viceministru, aplinkosaugininku Linu Jonausku.
Po „Grigeo“ pasipylė visas būrys teršalų – ir į Nerį plastikas, Kėdainiuose cukraus gamybos atliekos. Ar tai reiškia, kad taip elgiasi didžioji mūsų verslo dalis?
Pirmiausia, gerai, kad visuomenė reaguoja, yra labai aktyvi. Visuomenė buvo aktyvi ir anksčiau tik į ją niekas nereagavo. Ta prasme, kad buvo ir daug skambučių, ir daug vaizdo įrašų pridaryta, ir socialiniuose tinkluose skelbta, tačiau nebuvo atitinkamos reakcijos.
„Grigeo“ pavyzdys tik iššaukia dar daugiau visų kitų. Gavosi sniego gniūžtės principas žmonių reakcijų, kurie nėra abejingi ir galvoja, kad man ne vis vien, kokioje aplinkoje aš gyvenu, kokiu oru kvėpuoju ir po kokį vandenį plaukioju, maudausi ir taip toliau.
Bet ar tai reiškia, kad jeigu žmonės dabar rūpinasi, tai galbūt aplinkosaugininkams visiškai tas pats? Čia irgi iškilo atvejų, kad ministras sako, jog esą galbūt aplinkosaugininkai gyvena ne pagal savo išgales, ranka ranką plauna, kyšius ima. Kaip iš tiesų būtų galima manyti?
Žinote, aš pažįstu labai daug fanatikų, gerąją prasme atsidavusių žmonių, baigusių gamtos mokslus, kurie tikrai nuoširdžiai dirba savo darbą. Man atrodo, kad karčiausia ta šaknis ir priežastis yra politikai ir jų nesupratimas.
Iš tikrųjų politikai patys užduoda tą toną ir galbūt leidžia įmonėms taip neatsakingai elgtis. Aš tik priminsiu du pavyzdžius, kurie puikai iliustruoja tą, ką aš sakau. 2016 metais, kuomet Vilniaus mieste įvyko nuotekų avarija, ponas Navickas, ką tik paskirtas ministru, vaikščiojo krantine ir sakė, kad viskas gerai, situacija kontroliuojama, jeigu ką, reaguosim. Ką reiškia reaguosim, jeigu jau šimtai tonų nuotekų, teršalų plūsta į Nerį?
Lygiai taip pat ir dabartinis ministras Mažeika – jis, ne tik būdamas Aplinkos komiteto pirmininku, turėjo teisėkūros iniciatyvos teisę, galėjo kontroliuoti parlamentines kontroles, kviestis ministrą, aiškintis, kas blogai, registruoti įstatymo pataisas ir taip toliau.
Bet dar ir pats, pasikvietęs specialistus, pasakė, kad po Alytaus gaisro visą vandenį, kuris yra susikaupęs toje gaisravietėje po padangų degėsiais, galima leisti į Nemuną, nes tik cinko kriterijai viršija normą.
Ar tada ministrai nesupranta, ar jiems yra visiškai tas pats?
Aš manau, kad didžiausia problema yra nekompetencija ir nesupratimas. Tą galima iliustruoti ir kitu ministro šiandieniniu siūlymu, kad aplinkosauginius darbus dirbtų policija. Tai tada man kyla normalus, logiškas klausimas: kam iš viso yra reikalingi aplinkosaugininkai?
Iš tikrųjų šitas pasiūlymas yra visiškai neadekvatus todėl, kad aplinkosaugoje reikalinga specifinė kompetencija, reikia žinoti formules, chemiją.
Aplinkosaugininkus turime, tačiau tokie atvejai yra. Tai galbūt tie aplinkosaugininkai iš tiesų nedirba savo darbo?
Man atrodo, kad ta sisteminė korupcija ir jos apraiškos kyla iš struktūros. Prieš porą metų padaryta reforma visiškai nesprendžia šitų klausimų ir net kaip tik galbūt labai žalinga, nes iš esmės buvo regiono aplinkos apsaugos departamentai ir po reformos pasikeitė tik valdybos pavadinimai. Gal neteko ten keletos funkcijų, bet iš esmės šiandien tų regionų vadai sprendžia, ką tikrinti, ko netikrinti, kada tikrinti, ką matyti, ko nematyti.
Aš minėjau ir pavyzdį, kad viename regione buvo tokia nerašyta taisyklė, kad inspektorius, prieš važiuodamas tikrinti gyvosios gamtos, tarkim, medžioklės, visada privalėdavo įspėti savo viršininką apie tai, kur ir ką jis tikrins, kur bus.
Visą pokalbį su buvusiu aplinkos viceministru Linu Jonausku kviečiame žiūrėti vaizdo siužete.
