Saugokite Vasario 16-osios dvasią - liepė mums, šią svarbiausią Lietuvos šventę minėti besirengiantiems JAV lietuviams, čia apsilankęs iš atostogų Meksikoje grįždamas Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.
Priminimas taiklus, taip mes turime daryti. Bet kas iš tikrųjų yra toji Vasario 16-osios dvasia, kurią Lietuvos valstybės vadovas mums liepia saugoti? Ar mes iki šiol taip nedarėm? Mums atrodo, kad saugojom ne tik šios išskirtinės dienos dvasią, bet ir visą jos palikimą, mūsų brangiausią turtą – atgimusią lietuvių tautą ir tą dieną 1918 metais jos sukurtą naują Lietuvos valstybę. Ne buvusią valdovų imperiją, ne sąjunginę su lenkais savivaliaujančių nutautusių bajorų šiltą gūžtą, varguolių lietuvių jiems sukrautais turtais lėbaujančių, bet iš jų užgožtų dūminių pirkių, iš šiaudinių pastogių kilusių nedaugelio šviesuolių į pasaulį išvestą, jų pačių vaikų – karių savanorių apgintą Lietuvą. Tą valstybę, kurią karalius Mindaugas kūrė ir brandino. Mes rengėme Vasario 16-osios minėjimus, jų turinį ženklindami dviem vienodai ryškiom kryptim: ir tautine, ir valstybine.
Pirmoji, oficialioji, dalis būdavo valstybinė–politinė. Joje pirmaujanti vieta, dažniausiai paskaitininkų temomis ryškinama, priklausė laisvės kovoms: pradedant 1918-ųjų savanoriais, tęsiant 1941 m. sukilimo, dešimties metų partizanų karo su sovietiniu okupantu pabrėžimu, sovietų, nacių ir vėl sovietų okupacijų pogrindžio veiklos aptarimu, nepamirštant iš carų priespaudos besistengiančios išsivaduoti tautos atgimimo laikotarpio.
Antroji dalis būdavo tautinė-kultūrinė, kurioje visada vietos rasdavo mūsų šeimose, mokyklose, organizacijose, stovyklose tautiškai auklėjamas, tautiniais drabužiais pasipuošęs jaunimas. Į minėjimus kviesdavome amerikiečių politikų, JAV Senato, Atstovų rūmų narių, miestų bei miestelių merų, spaudos atstovų, taip bandydami supažindinti juos ir su lietuvių tauta, jos istorija, laimėjimais, politiniais-valstybiniais siekiais, ir su okupuoto krašto padėtimi, prašydami pagalbos išsivaduoti jį iš sovietų vergijos.
Tokia buvo mūsų Vasario 16-osios dvasia Lietuvos okupacijos laikotarpiu. Ji padėjo mums išlaikyti Lietuvos laisvės idėją gyvą ir perduoti ją okupuotai Lietuvai pačiu tamsiausiu laikotarpiu. Kiekvienais metais Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT), o ypač JAV Lietuvių Bendruomenės bei Pasaulio Lietuvių Bendruomenės vadovų ir joms talkinančių apygardų bei apylinkių vadovų pastangomis, jų priimtomis rezoliucijomis, dažnai net ir asmeniniais ryšiais, tą Vasario 16-osios dvasią gyvai paskardendavome JAV Kongrese, Valstybės departamente, net ir Prezidentūroje. Ir ji kasmet stiprėjo. Jos rezultatas: išsaugota aneksijos nepripažinimo politika, kuri visgi ne kartą buvo pradėjusi šlubuoti, atstovybė Vašingtone ir, ypač svarbu - jos tęstinumas. Ir tik apgailestauti tenka, kad Lietuva taip mažai, o gal net ir nieko apie tai nežino. Ir taip pat šiek tiek keista, kad visą tą laikotarpį toje aplinkoje gyvenęs Valdas Adamkus nė jokių pastangų nerodo su ta dvasia Lietuvą supažindinti. O kokį patogų lauką tam tikslui jis turi. Mus raginti vargu ar reikia. Nebuvo, kas ragina Lietuvos okupacijos laikais, nepasigesime to raginimo nė dabar.
Nors padėtis ir pasikeitė, kai Lietuvos valstybei atsikūrus laisvės ilgesį nuslopino atgautos džiaugsmas, tačiau Vasario 16-osios dvasia liko ta pati. Mums, JAV gyvenantiems lietuviams, kaip rūpėjo, taip ir teberūpi lietuvių tauta ir jos valstybė. Ir abiem šiems tikslams darbuojamės. Bet mums rūpi ir kai kas daugiau. Mums rūpi ir Vasario 16-osios dvasia mūsų Tėvynėje, Laisvojoje ir Nepriklausomoje Lietuvoje. Kaip ji saugojama prie Baltijos krantų?
Džiaugiamės, kad Vasario 16-oji kaip buvo, taip ir liko Lietuvos valstybės pagrindinė šventė, kiekvienais metais iškilmingai švenčiama. Tos dienos įvykiai plačiai paplinta žiniasklaidoje, kompiuterių tinklalapiais pasiekdami ir mus. Todėl džiaugtis galime visi kartu. Tačiau, deja, ne visada. Dažnai dėl to tenka ir kartėlio paragauti. Prisimenu Vasario 16-osios minėjimus tarpukario Nepriklausomoje Lietuvoje. Didelis dėmesys buvo skiriamas jaunimo dalyvavimui. Minėjimus rengdavo kiekviena mokykla, pačių moksleivių atliekama programa. Išskirtinai buvo pabrėžiamos laisvės kovos, pagarba kariams – savanoriams, valstybės gynėjams, žuvusiems ir gyviems, sužeistiems, invalidams. Nepriklausomybės kovų dalyviai buvo sodinami į pirmas eiles, viešai paminimi, jiems atskirai dėkojama. Programose lygiagrečiai skambėjo lietuvių tautinės ir valstybinės mintys: lietuvių tauta, jos sukurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Tai ypač veikė, auklėjo ir ugdė jaunimą. Jis brendo Vasario 16-osios dvasia tikrąja šio žodžio prasme. Todėl ir užteko jo abi žiaurias okupacijas atlaikyti, dešimt metų vesti partizaninį karą prieš sovietinį okupantą, vėliau kovoti pogrindyje, o išvyta jo dalis tą kovą tęsė Vakarų pasaulyje, nors kitu būdu. Tai - Vasario 16-osios dvasia ano laiko Lietuvoje. Ar ji tokia pati dabar?
„Šventė su įprasto kartėlio doze”, - skaitau „Delfi.lt“ tinklalapyje (2007-02-17) pakartotą, „Lietuvos žiniose” skelbtą Aistės Stankevičienės straipsnį. Jame - Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų klubo pirmininkės Birutės Valionytės nusiskundimas: iškilmingame minėjime Operos ir baleto teatre buvo visiškai ignoruoti Akto signatarai, jie buvo nugrūsti į palėpę. Mat garbingose eilėse sėdėjo Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio gausi palyda. Gal ir pagrįstai pyktelėjo signatarų atstovė, tačiau ji, ir, beje, ne viena, pykčiui parodyti galėjo rasti ir daugiau priežasčių. Ir daug svarbesnių. Juk ne tik šiame, bet ir iki šiol buvusiuose minėjimuose prideramos vietos, taigi ir pagarbos nėra nei 1941 m. sukilėliams, nei partizanams, nei gausaus pogrindžio atstovams. O jų nėra, nes, pagal sovietmečio palikimo istoriką Liudą Truską, jie nurašyti kaip beprasmiai ir kaip nusikaltėliai: „Partizanavimas buvo betono sienos daužymas galva… partizanai žudė civilius gyventojus”. (Veidas, 2007-02-15, Nr. 7, „Kodėl Lietuva drovisi didžiuotis partizanų žygdarbiu?”). „Jau visiškai aiškiai matome: KGB, kaip organizuota visuma, kaip slaptas valstybės ir visuomenės valdymo būdas, išliko ir kelia vis didesnį pavojų Lietuvai...” - teigia buvusi garsi pogrindžio veikėja Nijolė Sadūnaitė atvirame laiške Prezidentui Valdui Adamkui, prašydama paaiškinti, kodėl taip yra ir kas daroma, kad taip nebūtų. („Bernardinai. lt”, 2007-02-15).
Ir atkreipdamas dėmesį tik į šiuos du pavyzdžius, o panašių į juos skaičiuojama tikrai šimtais, jeigu net ne tūkstančiais, mums liepusį Vasario 16-osios dvasią išeivijoje saugoti Prezidentą Valdą Adamkų, jungdamasis prie Sadūnaitės klausimų, irgi drįstu klausti: ar tokia Vasario 16-osios dvasia vyrauja Lietuvoje 89–ąsias jos metines minint? Ar tokią Jūs, Lietuvos vadovai, dabar saugot? Ir papildydamas šį klausimą, taip pat ieškau iš Jūsų atsakymo, kur Lietuvoje dingo lietuvių tauta, kai jos vietoje atsirado pilietinė tauta, Lietuvos tauta, Lietuvos piliečių tauta, o pati valstybė - nebe lietuvių tautos kūrinys, bet tik kažin kokių piliečių įkurta jų sąjunga? Ar tai irgi Vasario 16-osios dvasia?
Vartau Lietuvos Seimo praėjusį rudenį patvirtintą „Ilgalaikę pilietinio ir tautinio ugdymo programą” Lietuvos mokykloms. Ilgai jos nebuvo. Prezidento Adamkaus pastangomis buvo įvestas tik pilietinis auklėjimas, todėl apie tai išgirdęs nudžiugau. Stabteliu prie skyrelio „Tautiškumas”. Jis aptariamas taip: tai „asmens, savo tautos istorijos, kultūros savitumo suvokimas, tautos tapatumo puoselėjimas, įsipareigojimas Lietuvos tautai”. Atrodo, kad žodžiai „lietuvių tauta” šiandienius Lietuvos vadovus gąsdina daugiau negu kryžius velnią.
Gerbiamas Prezidente, dėkui už priminimą, tačiau Vasario 16-osios dvasią JAV lietuviai iki šiol saugojo pagal savo pačių lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei pareigos sampratą. Taip jie darys ir toliau. Bet kas ją sugrąžins ir saugos Lietuvoje, kur šiandien jos nebėra? Ar tai ne Jūsų pareiga?
