Pastarosiomis savaitėmis Seimas, Vyriausybė, partijos, koalicijos, frakcijos labiausiai užimtos kadrų klausimais. Kas, kur, su kuo sėdės, kalbės, toliau ars valstybinius dirvonus, ir kiek tai kainuos. Kėdės stumdomos ganėtinai viešai, galutiniai paskyrimai nulemiami gana tyliai.
Atrodo, pasibaigė ir Viršiausios prokuratūros bėdos. Generalinio prokuroro jautriai iškilmingos palydėtuvės su gėlėmis ir karštais aplodismentais Seime ne vienam gal ir ašarą išspaudė. Jau tada buvo galima tikėtis, kad generalinis Algimantas Valantinas pakils iš balos jei ne sausas, tai nebent vos vos drėgnas. O sprendžiant iš Prezidentės kalbų ir spaudos parašymų, dangus nerodo gerų ženklų tik generalinio pavaduotojams.
Numatoma kadrų kaita. Politologas Kęstutis Girnius neseniai yra teigęs, kad priekaištai V. Kubiliui ir Prezidentei dėl jų kadrų politikos – atseit, valymų, atleidžiant patyrusius ir keičiant juos savais, nekompetingais, - tėra senos nuo socdemų sklindančios dainelės ir padejavimai be pagrindo, o tarp profesionalių valstybės tarnautojų dar pilna senų nomenklatūrininkų, išlikusių nuo sovietinių laikų, arba jų dvasinių palikuonių.
Gal ir taip, ogal ire ne.
Jei kur spjausi... Tai nespjaudyk!
Algis Čaplikas pasitraukė iš Sveikatos ministro posto. Teisingai, dorai pasielgė. Argi galima sakyti, kad viceministras Artūras Skikas reikalaudamas kyšio savo partijai (kas, atrodo, nebandyta įrodyti), tuo pačiu reikalavo kyšio ir savo bendrapartiečio ministro geresniam gyvenimui? Ne, taip sakyti negražu. Todėl, anot Irenos Degutienės, gerb. Čaplikas puikiausiai tiktų į jos, Seimo pirmininkės, pavaduotojus. O kur dėti gerb. A. Skiką? Manykim (atsižvelgiant į katastrofišką reikiamų kadrų trūkumą Lietuvoje), kai kriminalinė temperatūra nukris, jis puikiausiai galėtų tikti į ambasadorius. Kurioje nors tolimoje valstybėje, kuri vadinasi Nesvarbukur. Guldau galvą, kad taip ir bus, nes gerb. Skikas – esu tuo beveik tikras – turi surinkęs komprofakų, kurie paprastai Lietuvoje yra karjeros ir kailio išsaugojimo garantas (beje, žodis „kompromatas“ yra nevartotinas rusicizmas; lietuvių kalboje teiktinas „kompromituojantis + faktas“, t.y. „komprofakas“). Ir valstybė Nesvarbukur priims jį išskėstomis rankomis, nes Skiko veidas ir biografija atspindės mūsų valstybinio elito genetinį vidinį ir išorinį grožį.
Profesionalių valstybės darbuotojų pasirinkimo galimybės Lietuvoje, deja, katastrofiškai nedidelės. Ne vien dėl to, kad kur spjausi, ten vagis arba kvailys (neketinu įžeidinėti, tai diagnozė arba kvalifikacijos įvertinimas). A. Valantinas nebuvo idealus prokuroras. Tačiau netinkamas būti prokuroru gal būtų tinkamas dirbti teisėju? Pasirinkimas menkas, tad teks rūpintis Valantiną grąžinti į teismų sistemą (pats, atrodo, tuo neabejoja), juk yra sakęs: „Aš buvau, būsiu, esu sistemos žmogus. Niekada nesielgiau taip, kad po manęs – nors ir tvanas...“ Tagi, tai žmogus sistemos, kokia ji bebūtų – gera, ar bloga. O dėl tvano, bala jo nematė...
Net jeigu norėtumėte taip pasakyti
Ak, pasakyčiau gerbiamam politologui K. Girniui, tik nesakykit (jeigu norėtumėte taip pasakyti), kad rimtos kadrų politikos nepriklausomoje Lietuvoje niekada nebuvo. Buvo ir net savotiškai tebėra, nors konservatoriai, padėję pamatus kadrų reformai, nesuspėjo jos pabaigti. Tai tik pikti liežuviai mala, kad konservatoriams vos grįžus į valdžią pirmiausia iškyla dvi neatidėliotinai spręstinos problemos: 1) Premijos skyrimas V. Landsbergiui ir 2) K. Prunskienės bendradarbiavimas su KGB. Tai netiesa, nes konservatoriams pirmų pirmiausia visada rūpėjo kadrai, nes kadrai lemia viską.
Prisiminkim prieš 20 metų vykusius rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą (Atkuriamąjį Seimą). Signatarų parašai ant Nepriklausomybės akto tėra simbolinės prasmės. Aktas tapo oficialiu dokumentu jį pasirašius AT pirmininkui ir sekretoriui, t.y., V. Landsbergiui ir L. Sabučiui. Gerb. Landsbergio ir gerb. Sabučio parašai, be abejo, taip pat turi gilią, tik jau kitokią simbolinę prasmę, be kita ko, liudijančią apie kadrų politikos tradicijų užuomazgas.
Senoji nomenklatūra: Sabučio-Svarinsko fenomenas
Sausio 12 dieną televizoriaus ekrane žiūrėjau Parlamento gynėjų konferenciją. Iš tribūnos, netrukus švęsiantis 85-metį, kalba monsinjoras Adolfas Svarinskas. Tą kalbą galima apibrėžti viena citata: „Tauta išvarginta okupacijos tyli, o bolševikai veikia“.
Koks gi žmogus sėdi kalbėtojui už nugaros, pakyloje, ir – ko gera, pirmą kartą per 20 metų – pirmininkauja tokiai garbingai konferencijai? Tai Liudvikas Sabutis. Kai Svarinskas, nuteistas 10 metų Mordovijos lagerių, gauna papildomą bausmę ir perkeliamas į ypatingojo režimo kalėjimą, Liudvikas Sovietų armijos Leningrado karinės apygardos raketiniame dalinyje jau bus išsitarnavęs iki viršilos ir likęs tęsti tarnybos savanoriškai. Į Lietuvą abu grįžta bemaž vienu metu. Vienam jų neleidžiama kunigauti, kitas per keletą metų tampa atsakingu komunistinės jaunimo sąjungos Kretingos rajono komiteto, vėliau kompartijos komiteto darbuotoju.
Trisdešimt penkerių Sabutis pabuvęs Kretingos ir Palangos tarprajoninės prokuratūros tardytoju, baigęs Teisės fakultetą bei Charkovo teisės instituto baudžiamosios ir civilinės teisės spec. kursą, jau Ignalinos vyriausiasis prokuroras. Kopimas tarnybos laiptais tokiu svaiginančiu greičiu liudija, kad sovietinė valdžia jaunu žmogumi visiškai pasitikėjo, o partinė nomenklatūra tarytum pati jam tiesė kelią į viršūnes. Būdamas keturiasdešimties jis jau LKP CK teisėsaugos skyriaus instruktorius, o 1983 m. Lietuvos tarybų socialistinės respublikos prokuroro (tai aukščiausias sąjunginės respublikos prokuroro rangas) pirmasis pavaduotojas. Kai už antitarybinę veiklą vėl suimtas ir į Permės lagerius išvežtas Svarinskas Maskvoje užtariamas JAV prezidento Bušo ir Gorbačiovo „išmetamas“ už kordono, Liudvikas Sabutis jau visos tarybų Lietuvos prokuroras...
Štai Svarinskas baigia kalbėti ir signataro L.Sabučio pakviestas atsisėda sekretoriato pakyloje. Koks nepaprastas dviejų asmenybių istorinis duetas! Kokių nepaprastų gabumų reikia turėti, kokius žygdarbius reikia atlikti, ką reikia nuveikti sovietinės santvarkos, kompartijos, socialistinės tėvynės, o paskui nepriklausomos Lietuvos ir tautos labui, kad padarytum tokią tiesiog stebuklingai nepaprastą karjerą? Kad galėtum spausti ranką žinomam disidentui, kad galėtum jį pamaloninti, pasisodindamas šalia...
Be abejo, tarybinės respublikos prokuroras (kaip ir kiti, pavyzdžiui, Nijolė Oželytė) sunkiai dirbo griaudami kompartiją ir santvarką iš vidaus. Vėliau L. Sabutis dėsningai ėmė bendradarbiauti su Sąjūdžiu ir už tai buvo žiauriai nubaustas – Maskvos atleistas iš prokuroro pareigų ir perkeltas dirbti Lietuvos TSR teisingumo ministro pavaduotoju. Paskui išrenkamas į AT ir, Vytautui Landsbergiui pasiūlius, Prezidiumo sekretoriumi.
Kai trūksta švelnios ir atkaklios jo rankos
Žinant, kad V. Landsbergis nieko nepamiršta ir niekam neatleidžia, tokią rekomendaciją L. Sabučiui reikia laikyti genialiu ėjimu. Žmogus iš aukščiausios sovietinių represinių organų viršūnės buvo nuo jų izoliuotas, tapo signataru ir visiškai lojaliu diametraliai priešingo poliaus struktūrai. Ar ne tuo metu buvo padėti mūsų valstybės kadrų politikos pamatai? Būtent pamatai. Nereikia čia kartoti nuvalkiotų frazių, kad ištikimybė V.Landsbergiui tuo metu galėjo užtikrinti karjerą, o į aukštą postą paskirtas „nors kvailas, bet ištikimas“ žmogus savo pavaduotoju rinkdavosi dar kvailesnį. Neabejotina tiktai, kad daugelis reikšmingų sprendimų šioje srityje neapsiėjo be švelnios, bet atkaklios V.Landsbergio rankos. Prisiminkim tiesiog mistinį Alberto Šimėno dingimą ir Gedimino Vagnoriaus skyrimą premjeru; patalpų užėmimą, badavimą, piketavimą ir gulėjimą kryžiumi, nušalinant irgi disidentą Vytautą Skuodį nuo vadovavimo Genocido tyrimų centrui, prisiminkim Lietuvos ateities forumą, kuriame buvo susibūrę žymiausi Lietuvos protai - mokslininkai, rašytojai, poetai, atseit, bandantys gelbėti Lietuvą... Geriausieji – deja, deja, sovietiniu mentalitetu užkrėsti Lietuvos protai – turėjo būti ilgam atgrasinti nuo bet kokio dalyvavimo valstybės gyvenime.
Todėl tikiu: kaip tada, taip ir dabar vienas Vytauto Landsbergio žodis gali pakreipti ir pakreipė įvykius viena ar kita linkme. Šis žmogus tautoje ne veltui pripažįstamas kaip Beveik Patriarchas, ir tikriausiai mažai atsirastų abejojančių, kad jis ir partija, o ne kas kitas suformavo pagrindinius valstybės kadrų politikos principus. Iš tiesų, ne virėjos gali valdyti valstybę. Valstybę gali valdyti (kaip rodo ir istorinė patirtis) bet kas, nes ne protas ir ne išsilavinimas čia turi reikšmę, o karšta, partijos ir jos lyderio linijai ištikima širdis.
Naujieji jau nepriklausomos Lietuvos komunistai (vėliau pasivadinę kitais vardais) greitai perėmė konservatorių metodus, tačiau pasiekti konkurentų lygio, atliekant kadrinius pokyčius bent kiek svarbesnės reikšmės valstybės institucijose, jiems nepavyko iki galo.
Dabar, kaip sakoma, turim, ką turim. Markas Tvenas apie JAV senatą yra pasakęs (gal ir mums tinka?): pusė jų nesupranta, ką daro, kita pusė – gali padaryti viską. Argi tai neįkvepia optimizmo?
Laikas parodys, kas teisus, tačiau nederėtų pamiršti, kas nepaprastai teisinga linkme pakreipė valstybės kadrų politiką. Juk Nepriklausomybės aušroje buvo atsisakyta senų sovietinių kadrų politikos štampų - kai kvailiai naikina protinguosius, pikti – geruosius, o apgavikai – sąžininguosius.
Jei tokių dar belikę...
Linas V.Medelis
