Kalėti iki gyvos galvos nuteisto Algimanto Vertelkos (g. 1961 m.) „bandito žvaigždės valanda“ buvo Mažeikių naftininkų nužudymas. O štai tokio pat likimo Audrius Andrušaitis (g. 1968 m.) savo šaltakraujiškumą pademonstravo sušaudant Panevėžio pareigūnus.
Nužudymo versijos
Po mažeikiečių Kiesų ir Galmino nužudymo jau prasidėjus areštams, likę laisvėje Tulpiniai, nors ir persekiojami policijos, ir toliau žudė dažnai įsivaizduojamus savo priešus. 2000–ųjų lapkričio 6–ąją buvo nušauti Pasvalio rajono policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus inspektorius Sergejus Piskunovas (40 m.) ir Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotoja Vida Kazlauskaitė (40 m.). Jų lavonai su šautinėmis žaizdomis buvo rasti ankstyvą rytą sodų bendrijoje „Ekranas–1“, netoli S. Piskunovo sodo namelio.
Sekmadienį, apie devintą vakaro, kaimynystėje gyvenantys žmonės girdėjo šūvių seriją. Po to dar girdėjo atskirus retus šūvius. Žmonės tais laikais buvo tiek įbauginti, kad ir viskam nutilus bijodavo eiti žiūrėti, kas darosi kaimynystėje, todėl lavonai buvo rasti tik pirmadienio rytą. Vėliau paaiškėjo, kad prokurorę dar galėta išgelbėti, nes ji mirė nuo vienintelio šūvio, kai stipriai nukraujavo.
S. Piskunovas VRM sistemoje dirbo nuo 1981–ųjų, 1985 metais baigė Minsko aukštesniąją milicijos mokyklą. Buvo vedęs, augino dvi dukras, kurioms tuo metu buvo 5 ir 15 metų.
V. Kazlauskaitė į Panevėžio apygardos prokuratūrą buvo atėjusi dirbti iš VRM sistemos, pusšeštų metų dirbusi tardytoja. 1995 metais ji buvo paskirta į apygardos prokuratūros Nusikaltimų asmeniui skyrių, vėliau – apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotoja. Eidama šias pareigas, prokurorė kuravo valstybinį kaltinimą ir vykdė teismo nuosprendžių kontrolę.
Vos tik V. Kazlauskaitė buvo palaidota Musninkų miestelio (Širvintų r.), o S. Piskunovas – Batrakų kaimo (Panevėžio r.) rusų kapinėse, pradėtos kelti ir tirti įvairios nužudymo versijos.
Įvertinus aplinkybę, kad S. Piskunovas, turintis žmoną ir dvi dukteris, į kolektyvinį sodą važiavo su netekėjusia prokurore, kai kam kilo minčių apie šeimyninę dramą, tačiau netrukus ši versija buvo atmesta. Panašiai atsitiko ir su versija, kad prokurorei galbūt keršyta dėl darbo.
Tuoj po abiejų pareigūnų nužudymo kalbėta, esą policininkas S. Piskunovas žinojęs, kas 1999–ųjų sausio 25–ąją nužudė Panevėžio apygardos prokurorą Gintautą Sereiką (30 m.), kas 2000–ųjų liepą pagrobė Kiesus, ir apie tai kalbėjęs ir draugams, ir giminėms. Spaudoje irgi kelta viena iš pagrindinių versijų – kad S. Piskunovas žuvo galbūt dėl to, jog per daug žinojo ir anksčiau nei kiti pareigūnai sužinojo Kiesų žudikų pavardes. Iš tikrųjų vargu ar taip galėjo būti.
Kontrolinis šūvis
S. Piskunovas pastaraisiais metais nedirbo jokio operatyvinio darbo, todėl negalėjo dalyvauti jokioje operacijoje prieš Tulpinius. Viskas buvo kur kas paprasčiau.
V. Baltušis visą laiką manė, kad S. Piskunovas susijęs su į jį organizuotais pasikėsinimais. Ne kartą jis yra kalbėjęs apie „rusų mafiją“, kuriai Panevėžyje esą priklausęs ir S. Piskunovas. 2000–ųjų rudenį V. Baltušis su A. Andrušaičiu ir paruošė planą, kaip nušauti pareigūną.
Tuo metu šie abu Tulpiniai, slapstydamiesi nuo policijos, kartu gyveno bute Nemuno gatvėje. Į tą butą vieną naktį A. Andrušaitis iš garažo Ramygalos gatvėje atnešė ginklus, o po kelių dienų abu, apsiginklavę 4 pistoletais, įsitaisė pasaloje kolektyviniuose soduose, kur gyveno S. Piskunovas.
Apie septintą valandą V. Baltušis ir A. Andrušaitis pamatė, kaip rudens tamsą praplėšusios automobilio šviesos suka galinio sodo link. Kai tik automobilis priartėjo, V. Baltušis iššoko iš už gyvatvorės ir pradėjo šaudyti. Po kelių šūvių automatinis pistoletas užsikirto, o šaulys paslydęs pargriuvo.
Tuo metu, kai automobilis, atsitrenkęs į tvorą, sustojo, o V. Baltušis, numetęs užsikirtusį ginklą ir bėgdamas mašinos link, išsitraukė pistoletą „Glock“, iš automobilio pasigirdo šūviai. V. Baltušis pajuto, kaip kulkos jam nudegino kojas. Tačiau banditas nepargriuvo ir, paleidęs kelis šūvius į vairuotojo vietą, išbėgo iš sodų. Beskubėdamas pametė beretę, tačiau jos ieškoti nesiryžo.
Per S. Piskunovo nužudymą paaiškėjo, kad A. Andrušaitis – stipresnių nervų už V. Baltušį. Tuo pat metu, kaip ir V. Baltušis, jis pradėjo šaudyti į atvažiavusį automobilį. A. Andrušaitis matė, kad užsikirto V. Baltušio pistoletas ir kad šis jį numetė. Tad kai nutilo šūviai, jis pirmiausia priėjo prie automobilio ir iš arti iššovė S. Piskunovui į galvą. Matė, kad šalia guli kraujais paplūdusi moteris, tačiau į ją kontrolinio šūvio nepaleido. A. Andrušaitis užgesino automobilio lempas, uždarė dureles, suieškojo V. Baltušio numestą pistoletą ir tik tada patraukė namų link.
Gyveno netoli namų
Vieną 2001–ųjų lapkričio savaitgalį pareigūnų desantas (su jais – ir ypač akylai saugomas D. Skačkauskas) užgriuvo buvusio Ėriškio kolūkio teritoriją netoli Upytės miestelio. Netrukus prie upelio esančiame miškelyje buvo atkasti trijų žmonių palaikai be galvų. Pareigūnams buvo aišku, kad tai nužudytų mažeikiškių Gedemino Kiesaus, jo sūnaus Valdo ir vairuotojo Alfonso Galmino kūnai, tačiau pagal įstatymą nustatyti kūnų tapatybes galėjo tik ekspertai. Lavonai duobėje buvo sumesti vienas ant kito ir per pusantrų metų gerokai apirę.
Tą patį savaitgalį buvo sulaikyti A. Vertelka, Sigitas Raišelis ir V. Baltušis. Automatais ginkluoti „Aro“ kovotojai labai greitai suraitė Tulpinių vadeivas. Beje, suimtas V. Baltušis savo žmoną Eriką tuokart paliko su kūdikiu ant rankų.
Tą pačią dieną, kai iš vandens buvo ištraukti Tulpinių gaujos nario Sauliaus Janonio palaikai, pareigūnai sulaikė ir paskutinį gaujos mohikaną – A. Andrušaitį. Jis slėpėsi viename Gražinos gatvės namo dviejų kambarių bute, išsinuomotame per tarpininkus. Butas, kuriame gyveno Tulpinis, buvo visai netoli jo tikrųjų namų, kuriuose jis gyveno su žmona ir sūnumis.
Buvo matyti, kad pogrindininko gyvenimas nelengvas – A. Andrušaitis buvo labai sulysęs, užsiželdinęs ilgą barzdą. Tad net ir pažįstamieji, sutikę jį gatvėje, vargiai būtų atpažinę. Sulaikomas A. Andrušaitis nesipriešino, o savo priklausymą Tulpiniams paneigė.
Žudė gerai pasirengę
Nežiūrint to, kad A.Vertelka ir A. Andrušaitis niekada neprisipažino, teismuose buvo įrodyta jų kaltė. Visi nužudymai, išskyrus vieną, buvo iš anksto apgalvoti, jiems buvo kruopščiai rengtasi, iš anksto parinkti nusikaltimo įrankiai, apgalvotas nusikaltimo pėdsakų, įrankių ir priemonių paslėpimo planas, o dauguma tų nusikaltimų buvo padaryti iš keršto.
„V. Baltušis, A. Vertelka ir A. Andrušaitis gyvybę nukentėjusiems asmenims atėmė šaltakraujiškais veiksmais, daugiausia sušaudydami, kai kuriais atvejais – pasmaugdami“, – konstatavo teismai. A. Gaspariūno, S. Janonio, A. Galmino nužudymo būdas (jie buvo pasmaugti virve ar diržu) ir G. Dūdos, G. Kiesaus, V. Kiesaus, G. Liubarto, E. Bučio, R. Narbuto, A. Lebedevo, S. Piskunovo nužudymo būdas (jie nužudyti šūviais į galvas), anot teismo, rodo didesnį tų nužudymų pavojingumą.
„V. Baltušio, A. Vertelkos ir A. Andrušaičio veikų didesnį pavojingumą atskleidžia ir tai, kad į G. Maskoliūną, P. Sereikį, G. Tamošiūną, K. Kalundą, D. Stirbį, S. Piskunovą padaryti kontroliniai šūviai, kad A. Krivickas, M. Kačkys, G. Maskoliūnas, P. Sereikis, G. Tamošiūnas, A. Stundžius, D. Stirbys, A. Laužikas, S. Piskunovas ir V. Kazlauskaitė nužudyti demonstratyviai – šalia gyvenamųjų namų, namų laiptinėje, sodų bendrijoje, magistraliniame kelyje“, – rašoma nuosprendyje.
Gailestinga Prezidentė
Taigi teismas apibendrino, kad dėl minėtų aplinkybių V. Baltušis, A. Vertelka ir A. Andrušaitis laikytini nebepataisomais ir ypatingai pavojingais visuomenei asmenimis.
Todėl reikia tikėtis, kad šie vyrai malonės neturėtų sulaukti, nors mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė kaliniams gailestinga.
Prieš kurį laiką Teisingumo ministerijos organizuotoje tarptautinėje konferencijoje „Nuteistųjų integracija į visuomenę“ dalyvavo ir už banko apiplėšimą bei apsaugininko nužudymą iki gyvos galvos nuteistas Justinas Buta. Kadangi nuteistąjį iki gyvos galvos vežioti į konferencijas draudžia įstatymai, savo pranešimą jis skaitė iš kalėjimo. Kalinio nuomone, ir nuteistieji iki gyvos galvos turi turėti teisę į lygtinį paleidimą ar atleidimą nuo bausmės, o Lietuvos teisės aktai, nenumatantys tokiems kaliniams bausmių sušvelninimo, pažeidžia Konstituciją ir Tarptautines konvencijas. Šį kalinį išgirdo Lietuvos prezidentė ir suteikė jam malonę – bausmę iki gyvos galvos pakeitė į laisvės atėmimą 25 metams. O juk už šį nusikaltimą J. Buta pirmiausia buvo nuteistas mirties bausme.
O vienas kalinys – Igoris Achremovas, kuris irgi iš pradžių buvo nuteistas mirties bausme, jau mėgaujasi laisve.
Apie aukas šiuo atveju Prezidentė, matyt, negalvojo.
