Ateitininkų stovykloje kiekviena malda prasidedanti diena gali būti turininga ir įdomi. Štai vakar Panevėžio rajone, Berčiūnuose, vyko Tautų diena – pažintis su skirtingų šalių kultūromis.
Dvidešimtmetė gruzinė Gvanca Kešelava – viena iš Tautų dienos viešnių – visus stovyklautojus sužavėjo savo pasakojimais apie gimtąją šalį.
Iš pirmų lūpų
Šiuo metu ateitininkų stovykloje „Aš myliu Lietuvą. Ar mylit ją jūs?“ dvidešimties vadovų prižiūrimi stovyklauja 130 vaikų.
Į Tautos dienos renginius stovyklos vadovė Rozvita Vareikienė pakvietė svečių, galinčių vaikams išsamiai papasakoti apie įvairias šalis. Apie Japoniją, Gruziją, Afganistaną vaikai išgirdo iš pirmų lūpų – iš tose šalyse gyvenusių žmonių.
Šiuo metu Vilniuje studijuojanti gruzinė pasakojo apie Gruziją, Japoniją pristatė šios šalies ambasados atstovai, o apie Afganistaną ir jo kultūrą pasakojo karė, tarnavusi misijoje Afganistane. Apie Latviją, Ispaniją pasakojo tose šalyse pabuvoję žmonės.
„Vaikai susipažino su įvairių šalių geografine padėtimi, gamta, kultūra, religija, tradicijomis, muzika, šokiais, žmonių bendravimu. Į būrelius pasiskirstę stovyklautojai ruošė pristatymus vakaro programai ir jos metu stengėsi atskleisti pasirinktos šalies papročius, ypatumus, skirtumus“, – pasakoja stovyklos vadovė, Ateitininkų federacijos pirmininkė R. Vareikienė.
Išmokė televizorius
Apie gimtąją šalį Gruziją juodaplaukė G. Kešelava stovyklautojams pasakojo lietuviškai. Žodžių atsargų mergina nepritrūko, ji puikiai supranta ir taisyklingai kalba savarankiškai išmokta lietuvių kalba.
Sužinojusi apie Vilniuje studijuojančią gruzinę, į stovykloje surengtą Tautų dieną ją pakvietė stovyklos vadovė. Mergina mielai sutiko ir labai džiaugiasi pabuvojusi dar niekada nelankytame gamtos kampelyje. „Mane tiesiog sužavėjo pušynas ir jame tvyranti nepaprasta ramybė“, – sakė G. Kešelava.
Jos pažintis su Lietuva įvyko lygiai prieš aštuonerius metus. 2003 metų rugpjūčio mėnesį Gvancos mama pradėjo dirbti Gruzijos ambasadoje Lietuvoje ir su savimi į Vilnių atsivežė abu vaikus – sūnų ir dukrą.
„Lietuviškai išmokau žiūrėdama televizorių, tiesiog klausydama, kaip kalbama įvairiose lietuviškose laidose, filmuose“, – sako gruzinė. Greitai lietuviškai prakalbo ir jos brolis.
Šiuo metu Gvancos mama jau išvykusi atgal į Gruziją, o mergina ir jos brolis liko Lietuvoje. Abu dabar jau lietuviškai besimokantys studentai. Gvanca – būsimoji teisininkė, jos brolis kremta ekonomikos mokslus.
Pirmoji pažintis su kalba
G. Kešelava sako, kad lietuvių kalbą išmokti nebuvo lengva, į priekį varė tik didelis noras ir pasiryžimas. Lietuvių kalba labai skiriasi nuo gruzinų. Abėcėlė, gramatika, kalbos struktūra, viskas absoliučiai skirtinga. Lietuviams būtų ypač sunku išmokti gruzinų rašybos, linksnių ir kitų dalykų.
Pasakodama stovyklautojams apie savo gimtąją šalį, Gvanca pamokė, kaip reikia pasisveikinti, padėkoti, dar keleto svarbių frazių gruzinų kalba.
„Virtuvė, vynas ir šokis – trys pagrindinės temos, kurias būtinai reikia paliesti pasakojant apie Gruziją“, – sako mergina. Ji stovyklautojus pamokė ir šokio, atskleidžiančio senąsias šalies tradicijas.
„Pavydžiu“, – tarė Gvanca, išgirdusi, jog vienas panevėžietis ką tik grįžo iš viešnagės Gruzijoje. Pati nuvykti į gimtinę ji dabar neturi galimybių ir labai ilgisi.
„Labiausiai mamos, su kuria, nors skambinu kasdien, bet susitikusi buvau seniai. Nesimatėme nuo jos išvykimo iš Lietuvos, maždaug pusantrų metų“, – pasakoja mergina. Ji priduria, jog labai pasiilgo ir mamos gaminamo maisto. „Niekas taip skaniai negamina kaip mano mama. O jos chačiapuris neprilygstamas, niekur tokio ragauti neteko“, – sako gruzinė.
Apie chačiapurį ji pasakojo ir stovyklautojams. Sakė, jog šis patiekalas gaminamas iš tešlos su gruziniško naminio sūrio įdaru, jis kepamas ir patiekiamas dar karštas.
Žaidžia ir mokosi
Stovyklautojams buvo įdomu klausytis svečių pasakojimų.
R. Vareikienė sako, kad šiemet stovyklose per patirtį ir veiklą gilinamasi į klausimus, kaip mylėti tėvynę, kaip kurti ateities Lietuvos kultūrą. Vaikai kviečiami mąstyti ir dalytis savo pastebėjimais, kuo kūryba skiriasi nuo pamėgdžiojimo, pažvelgti į asmeninio išsilavinimo svarbą.
„Gerai, kad dėl sėkmingo projekto „Tapk“ galėjome pakviesti į stovyklą daugiau vaikų. Berčiūnuose stovyklauja vaikai iš visų šalies kampelių, iš įvairių šeimų“, – pasakoja vadovė.
Kiekviena stovyklos diena pradedama malda, vėliavų pakėlimu. Po pusryčių stovyklautojams rengiamos įvairios pamokėlės, o po pietų – laisvalaikis, maudynės. Prieš vakarienę visi dalyvauja šventose Mišiose. Kasdien keliant ir nuleidžiant vėliavas giedami Lietuvos ir Ateitininkų himnai.
Prieš porą dienų stovykloje vykęs renginys buvo skirtas 1831 metų sukilimui. „Okupantai“ puolė stovyklą, o vaikai žaisdami mokėsi tikrosios istorijos.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
