Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Jei nuteistieji gyventų tokiomis sąlygomis kaip besiglaudžiantieji Nakvynės namuose, Lietuva neišvengtų skundų Europos Žmogaus Teisių Teismui.
Kartą per savaitę duše supelijusiomis sienomis įjungiamas karštas vanduo, dvokiantys tualetai be vandens, 4000 kv. m pastate veikia tik dvi kriauklės ir net gyvenamieji kambariai juodi nuo pelėsio. Kalinių nepasitenkinimas dėl tokių sąlygų išsilietų per kraštus, o Panevėžio benamiai tyli.
Buvusios prabangos nė kvapo
Kai maždaug prieš trejetą metų valdžia iš paties miesto centro Teatro g. Nakvynės namus perkėlė prie Nevėžio užtvankos, į sovietmečiu prabanga garsėjusio „Ekrano“ gamyklos profilaktoriumo pastatą, atsirado ne vienas pasipiktinęs tokiu dėmesiu neturintiesiems namų.
Pusšimčiui čia atsikrausčiusių benamių atiteko erdvūs holai, terasos, dviviečiai ir triviečiai kambariai su balkonais bei voniomis. Naujakuriai gėrėjosi pro langus atsiveriančiu vaizdu į marias ir tikino, kad patalpose, kur kadaise poilsiaudavo ir sveikatą taisydavo ponai, elgsis ir gyvens gražiai bei tvarkingai.
Namus praradę arba niekad jų net neturėję panevėžiečiai ir dabar nė žodžiu neužsimena, kad padoriai nusiprausti tegali penktadieniais, nesiskundžia, kad dėl niekad neišdžiūstančių drėgnų kambarių dažnai gelia sąnarius.
Eilės prie virtuvės
Kai prieš vidurdienį apsilankome Nakvynės namuose, dauguma kambarių randame užrakintus. Įstaigos taisyklės reikalauja, kad šiltuoju sezonu, tai yra nuo gegužės 1-osios iki spalio 1-osios, neturintieji sveikatos problemų dieną privalo išeiti. Todėl prieš 8 val. prie virtuvės durų dažniausiai būna sausakimša. Per mėnesį gyvenantys iš 350 Lt socialinės pašalpos benamiai rytais stengiasi bent arbatos stiklinę išgerti. Mat skrandį vėl pamaloninti galės tik vakare, po 20 val. sugrįžę į namais vadinamą laikiną pastogę.
Virtuvė – maždaug 8 kv. m patalpa su stalu, pora kėdžių, dviem elektrinėmis viryklėmis su per abi veikiančiomis šešiomis kaitvietėmis. Indų čia nėra, jais pasirūpinti tenka patiems benamiams. Šakutė, šaukštas, peilis, dar dubuo, stiklinė ir puodas – jau didelis turtas žmogui, gulančiam ir keliančiam svetimoje lovoje, galvą dedančiam ant valdiškos pagalvės ir užsiklojančiam valdišku ne pirmos jaunystės pledu.
Į tualetą nešasi kibirą
Dar didesnės eilės nusidriekia prie tualetų. Dviejų aukštų beveik 4000 kv. m pastate tokie civilizacijos stebuklai tik du. Į esantįjį pirmame aukšte net pirmąkart Nakvynės namuose besilankantis jautresnės uoslės savininkas nesunkiai rastų kelią.
Prispyrus reikalui būtina užsukti į du tualetus. Viename neveikia klozetas, tačiau iš kriauklės čiaupo bėga vanduo. Tuo metu esančiu už sienos klozetu naudotis galima, bet vandens – nė lašo. Taip gamtos šaukiami benamiai ir bėgioja su kibiru vandens iš vieno tualeto į kitą.
Vasarą, kai pirmajame pastato aukšte įsikūrę tik aštuoni benamiai, dar pusė bėdos. Bet paspaudus šalčiams tuo pačiu tualetu naudojasi iš po balkonų, sąvartynų, pašiūrių pernakvoti sugužantys vadinamieji vienanakčiai. Tokių susirenka ir 30.
Vanduo Nakvynės namuose – prabanga lyg kokioje sausros iškamuotoje Afrikoje. Pasimėgauti karšto vandens srove jų gyventojams galima tik penktadieniais. Jei įstaiga dažniau įjungtų elektrinį vandens šildytuvą, nebeišsimokėtų už elektrą.
Taupyti, taupyti ir dar kartą taupyti – kalama Nakvynės namų darbuotojams. Mat milžiniškame pastate įsikūrusi benamių prieglauda Savivaldybės kišenę plečia nenusakomai – vien už šildymą žiemą per mėnesį tenka pakloti 24 tūkst. Lt.
Pasak įstaigos vadovės Aurelijos Skudienės, į eilę eiti į dušą gyventojai pradeda registruotis nuo ketvirtadienio vakaro. Dažnam tai iš viso vienintelė galimybė per savaitę nusiprausti.
Ne todėl, kad benamiai būtų išlepę ir bijotų šalto vandens. Maždaug šešiasdešimčiai žmonių visame pastate teveikia dvi kriauklės.
Viena – neveikiančiame tualete, antroji – virtuvėje. Paprastai joje kas nors gamina valgį ir nepageidauja, kad greta jo puodų dar taškytųsi koks sumaniusysis nusiplauti dienos purvą.
Pelėsis – natūralus interjero akcentas
Pasak A. Skudienės, nusiprausti benamiai eina kas kur – vieni pas namų dar nepraradusius draugus, kiti – giminaičius ar sušilus orams niurkteli į marias. Yra ir tokių, kurie leidžia sau savaitgaliais apsilankyti ir viešojoje miesto pirtyje. Mat įkelti koją į Nakvynės namų dušą irgi yra nemenkas išbandymas.
Švara jame niekada nekvepia. Tik pelėsiu. Jo dvoko neįmanoma išvėdinti net vasarą ištisą parą laikant pravertą langą. Ir nors valytoja kas antrą dieną kantriai brūžina dušo ir jo prieangio sienas, jos vis tiek juodos.
Sovietmečiu, kai šiame pastate veikė profilaktoriumas, tualetai ir dušo kabinos buvo įrengti kiekviename kambaryje. Tačiau vamzdžiams sutrūnijus taip, kad iškviesti Panevėžio butų ūkio meistrai tik susiima už galvų, nes sulopyti senienų nebeįmanoma, teko išmontuoti malonumą kūnui suteikiančius civilizacijos stebuklus.
Kai kurie kambariai ne gražesni už bauginančiai atrodantį vienintelį dušo kambarį. Pelėsis apėmęs ir sienas, ir lubas. Toks interjeras benamiams atrodo taip įprastas, kad nė nesumoja kam nors dėl jo skųstis.
Pietūs – aliejumi užgerti kiaušiniai
Pusę metų Nakvynės namuose gyvenantis 70-metis Edmundas Jankauskas apie valdišką pastogę kalba tarsi apie nuosavą.
„Mes tą pastatą labai saugom, tvarkome aplinką. Jei mūsų čia nebūtų, turbūt vandalai jau pusę būtų nugriovę“, – mano E. Jankauskas.
Su dar dviem bičiuliais viename kambaryje besiglaudžiančiam pensininkui dieną pasilikti leista dėl kojos skausmų. Prieš porą metų partrenktas automobilio lig šiol tebesigydo traumos pasekmes ir vaikšto pasiramsčiuodamas lazda.
Vyras ką tik buvo papietavęs – suvalgė du virtus kiaušinius ir užgėrė aliejumi su druska.
„Kiaušinienei reikėtų kažkur cibulių ieškoti, o čia, taip sakant, bistro“, – skurdžius pietus gyrė Edmundas.
Vienintelės jo pajamos – 324 Lt socialinė pašalpa. Iš jos 65 Lt vyras sumoka už gyvenimą Nakvynės namuose. Kai išsenka likę pinigai, pavalgyti eina į „Betliejaus“ labdaros valgyklą.
Kai koja išgis, benamis tikina ieškosiantis kokios „chaltūros“.
„Jokiu būdu mes nesame asocialūs, tik likimo nuskriausti. Aš geriau bul bul į marias nei konteineryje knisiuos.
Aš net šnapso negeriu, rūkau, bet nedaug. Pakelio savaitei užtenka“, – tvirtina pensininkas.
Ropos į Ukrainą
E. Jankauskas pasakoja gimęs Panevėžyje, su žmona ukrainiete susilaukę dukters, gyveno Ukrainoje. Paklaustas, kaip atsitiko, kad liko vienišas ir be namų, Edmundas prasitaria kone pusę gyvenimo praleidęs „zonoje“. Sudėjus laiką, prabėgusį Ukrainos ir Lietuvos įkalinimo įstaigose, susidarytų 40 metų.
Benamis nelinkęs vardyti praeities klaidų. Esą taip susiklostydavę, kad vis sėsdavo nekaltas – porą nekviestų svečių „į vietą padėjo“ neva gindamasis, o furgoną su prekėmis nuvarė kiti, tik kaltę jam suvertė.
Jau ketverius metus E. Jankauskas stovi eilėje Savivaldybės socialiniam būstui gauti.
„Tų būstų yra, žinau, o neduoda, ir viskas“, – piktinasi panevėžietis.
Atskiros pastogės nesuteikianti Savivaldybė dabar kalta ir dėl to, kad vyras vienišas – nėra kur jam parsivesti kažkur Ukrainoje gyvenančios žmonos.
E. Jankauskas tikina nesąs išsiskyręs ir, kai pasveiks koja, būtinai pas ją grįšiantis.
„Bėgom ar ropom, bet – į Ukrainą“, – žada Edmundas.
Apie toli likusią sutuoktinę noriai pasakojantis vyras prasitaria, kad vis dėlto ją ne tik seniai matė bei girdėjo, bet prieš porą metų ir laiškai nutrūko.
Į stiklelį nespjauna
E. Jankausko kambario draugas pensininkas Vidmantas vidurdienį guli lovoje užsiklojęs pledu.
Jam netrukdo, kad čiužinys be paklodės. Dieną prieš tai Vidmantas nukulniavo iki parduotuvės, todėl kurį laiką sunkiai pakils iš patalo – labai skauda kelio sąnarys. Užpernai girto vairuotojo automobilis jį partrenkė važiuojantį dviračiu: lūžo dubens, kojų kaulai, vyrą buvo ištikusi koma.
Nakvynės namuose Vidmantas skaičiuoja metus.
„Sąlygos čia ne iš geriausių“, – daug skųstis nenori vyras.
Jo žmona ir vyriausias sūnus mirė pakirsti ligų, dar vienas sūnus sukūręs šeimą gyvena Panevėžyje.
„Dirbau, butą Klaipėdos gatvėje turėjau. Po avarijos maniau, kad nebeišsikapstysiu, sūnui užrašiau“, – pasakoja Vidmantas.
Jis neprarado vilties, kad Nakvynės namai – tik laikina priebėga. Statybininku dailide dirbęs vyras svajoja
įsigyti antrą per savo gyvenimą būstą.
Vidmantas – vienas iš geriau gyvenančių benamių, leidžia sau mėsą valgyti kone kasdien. Mat pensija siekia beveik 1000 litų. Tik dėl prarastų namų skauda širdį.
„Ašaros trykšta, kai reikia čia sugrįžti. Čia nėra mano namai. Ar išsinuomosiu, ar nusipirksiu, bet savo pasieksiu“, – tvirtai nusiteikęs vyras.
Vidmanto nestebina didžiulis panevėžiečių priešiškumas benamiams ir nenoras į gyvenamuosius kvartalus įsileisti Nakvynės namus.
„Tarp mūsų gyventojų yra degradavusių, prasigėrusių. Taisyklės neleidžia čia grįžti girtiems, bet vis tiek prisigeria“, – neslepia Vidmantas. Kompiuteris – langas į pasaulį
Pravėrę 50-mečio Rolando duris apstulbstame iš netikėtumo. Ant lovos patogiai įsitaisęs vyras atsivertęs nešiojamąjį kompiuterį žiūri MTV programą.
Kitiems Nakvynės namų gyventojams tokia technikos priemonės – prabanga. Antrus metus čia gyvenantis
Rolandas kompiuteriui susitaupė iš neįgalumo pensijos.
Vyras neseniai baigė nemokamus kompiuterinio raštingumo kursus neįgaliesiems ir dabar ieško, kur nemokamai galėtų išmokti apskaitininko amato. Protas liko vienintelis jo pragyvenimo šaltinis. Buvęs statybininkas dėl sveikatos fizinio darbo turbūt niekada jau nebegalės dirbti.
Į Nakvynės namus Rolandą atvežė geri žmonės, suradę nelaimėlį žiemą besiglaudžiantį pašiūrėje. Jei ne jie, kažin ar dabar vyras būtų tarp gyvųjų.
Dėl nenusisekusio gyvenimo Rolandas kaltina tik save. Vyras kadaise turėjo ir šeimą, butą, mašiną, garažą, dar ir solidžią sąskaitą banke. Kas užgyventa tirpti pradėjo, kai kartą Rolandas pabandė narkotikų.
Anot jo, gramas heroino tuomet kainavo apie 250 Lt. Tokio kiekio narkomanui užtekdavo dviem dienoms.
Senkant pinigams, tiko ir sumaltos bei su acetonu išvirtos aguonos.
Kvaišalus Rolandas vartojo šešetą metų. Prieš aštuonerius metė, bet poveikis liko visam gyvenimui. Anksčiau niekada pas gydytojus nesilankęs, stiprus vyras dabar visiškai nedarbingas. Jam sunku vaikščioti, širdis nualinta tiek, kad žengus vos keletą žingsnių suima dusulys, dėl sunkiai tariamų žodžių Rolandui sudėtinga bendrauti.
„Pats atsisakiau narkotikų, supratau: jei noriu gyventi, turiu baigti“, – pasakojo vyras. Kvaišalai Rolandui atėmė fizinę sveikatą, bet protas liko šviesus. Jis ir dabar gali išvardyti viso pasaulio šalių sostines. ***** Susiformavusi neteisinga nuomonė
Aurelija Skudienė
Socialinių paslaugų centro Socialinės globos skyriaus vadovė
Į Nakvynės namų gyventojus tarsi į raupsuotuosius žiūrima nepagrįstai. Viena mūsų moteris daug metų dirbo pas ūkininkus nesisakydama, kur jos namai. Ją į kaimą vežiojusių darbdavių laukdavo mieste, apsimesdama, kad kažkur ten gyvena. O buvo labai gera darbininkė, ūkininkai vien tik ją kviesdavosi ir pasitikėjo. Taip niekada moteris jiems ir neatskleidė savo paslapties.
Mūsų gyventojams net padienių darbų susirasti sudėtinga. Užtenka Darbo biržoje darbininkų ieškantiems darbdaviams pasakyti Nakvynės namų adresą, ir jie net žmogaus nepamatę nė į kalbas nesileidžia – iš karto padeda telefono ragelį.
Neįsivaizduoju, kaip benamiams kabintis į gyvenimą, jei visi prieš juos nusiteikę. Netiesa, kad Nakvynės namų žmonės kelia pavojų visuomenei. Vidaus tvarkos taisyklės neleidžia gyventojams girtauti. Žinoma, kaip ir šeimoje, būna visko. Grįžta ir išgėrę, bet jie privalo nekelti problemų – netriukšmauti, nebūti agresyvūs. Dar nė karto mums neteko kviesti policijos, net įgaliotinis stebisi neturintis darbo.
Vadinamųjų konteinerių sanitarų mūsų įstaigoje nėra. Kad jie čia ateitų, reiktų labai privilioti. Tokius žmones atbaido tvarka – niekas jiems neleistų čia ateiti su savo manta, konteineriuose surinkta. Be to, norintysis čia apsigyventi privalo pateikti gydytojų pažymą, kad neserga pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis.
Kituose miestuose į Nakvynės namus žiūrima kur kas tolerantiškiau nei Panevėžyje. Tarkim, Klaipėdoje tokia įstaiga veikia šalia viešbučio, kur lankosi užsieniečiai, ir niekam nekliūna. ***** Faktai
Panevėžio socialinių paslaugų centrui priklausančiuose Nakvynės namuose įsteigta 60 nuolatinio gyvenimo vietų ir 25-ios laikinos nakvynės.
Šiuo metu įstaigoje nuolatos gyvena 54 benamiai nuo 28-erių iki 80-ies metų. Iš jų 4-ios moterys.
Permiegoti ateina vidutiniškai 7-i per naktį. Šaltuoju sezonu tokių susirenka apie 30.
Vieno Nakvynės namų gyventojo išlaikymas per mėnesį kainuoja 732 Lt. Iš jų 65 Lt susimoka pats benamis, likusi suma – iš Savivaldybės biudžeto.
Daugumos Nakvynės namų gyventojų vienintelės mėnesio pajamos – 350 Lt socialinė pašalpa.
Ilgiausiai Nakvynės namuose gyvenantis vyras šioje įstaigoje skaičiuoja jau septintus metus.
