Integracija į Europą reiškia ne tik struktūrinių fondų pinigus ir stumdymąsi aplink jų skirstymo galimybes bei fotografavimąsi viršūnių susirinkimuose. Daug svarbiau yra tai, kaip yra atsirenkami ideologiniai prioritetai.
Tokie dalykai, kaip laisvi rinkimai, parlamentarizmas, Konstitucija, formalus pasižadėjimas laikytis įstatymų ir daugelis kitų formalių vertybių yra jau daugmaž visuotinai išmokti, pripažinti ir, bent jau juridiškai, įforminti, kaip savi. Dėl jų viešai niekas beveik nesiginčija – nebent savotiškai interpretuoja praktinėje veikloje, bet šį kartą – ne apie tai.
Formalumai dar ne viskas. Šalia to, europietiškas mąstymas siūlo ir sudėtingesnių ideologinių egzaminų naujokams. Tokie klausimai, kaip homofobija, abortai, žmogaus teisės ir pan., yra sudėtingi ne tik todėl, kad mažiau įprasti europiečio neofito sąmonei. Reikalas tas, kad bent jau dėl prioritetų juos svarstant nėra tvirto sutarimo ir senuosiuose Vakaruose. Pasitaiko savotiškų rezultatų, kuomet mėginama automatiškai, lyg europinės direktyvos nuostatą į įstatymą, perkelti kažkieno garsiai išrėkiamus, bet anaiptol ne tokius jau neginčytinus lozungus, į pamatinių vertybių ir neginčijamų puoselėtinų šventenybių sąrašą. Ką jau kalbėti apie specifines problemas, kur jokių gatavų, „perkėlimui parengtų“ panacėjų išvis nesiūloma.
Viena iš „pažangumo“ keistenybių yra padėtis šių dienų Lietuvos mokyklose ir ją sąlygojanti ideologija. Mokinių tarpusavio patyčios ir neadekvačiai, kaip ir dera brandos dar neužgyvenusiam žmogeliukui, suprastos, su pareigomis ir visuomeniškumu nesuderintos „vaiko teisės“ puikiausiai sugyvena ir vienas kitą papildo. Mokytojai pradeda bijoti mokinių. Elementarus tingėjimas, įžūlumas, vulgarumas ir brutalumas pažangių psichologų ir filosofų perkrikštyti į „savotiškas saviraiškos formas“ ir jų šiukštu negniaužti, idant... nepadarytum žalos... asmenybės raidai! Tikras paradoksas – tėvas ar mama, sykį uždrožęs rykšte per šlaunis, ribas peržengusiai atžalai, yra skelbiamas baisiu smurtautoju, beveik maniaku, reakcingu patriarchaliniu despotu bei modernybės, pažangos, europietiškumo priešu. Toks „nukentėjęs“ yra pažangiųjų užtarėjų skatinamas nedelsiant tapti visai nevakarietišku... Pavliku Morozovu (toks bolševikų herojus - berniukas, įskundęs tėvą sovietų valdžiai). Vaiko teisės – aukščiau visko! Tik kažkodėl, iš to paties pažangaus repertuaro melodingai išsivynioja įsitikinimas, kad legaliai ir steriliai, bet be medicininės būtinybės (pavojaus kieno nors gyvybei) paskersti atžalą prenatalinėje būsenoje – tik „šventa moters teisė į savo kūną ir pasirinkimo laisvė“. Šią frazę bet kokia radikali feministė išrėks tvirčiau ir aršiau, nei bet kuris katalikas dekalogą. Na, gal taip ir turi būti. Pažangos nešėjas turi rėkti labai garsiai ir piktai, kitaip jis – nepakankamai pažangus. Pažangiausiu jis turbūt jaučiasi tada, kai tampa tikriausiu savo idėjos fanatiku.
Europos direktyvos ir patirtis čia nevisagalės. Likimo pokštas – Jungtinėje Karalystėje (ne kur nors Afrikoje) savo teisę į savo kūną kai kurios afrikiečių kilmės mergaitės kartais įgyvendina ir savanorišku (yra ir prievartos) lyties organų apipjaustymu. Įstatymai tai draudžia daryti ne tik šalyje, bet ir išvažiavus kur nors kitur jau gan seniai, tačiau nėra nei vienos bylos, kur būtų kažkas nuteistas, nes... niekas nesiskundžia. Bendruomenėse, kur gyvena šios operacijos „pacientės“ tai vis dar madinga ir, kad ir kaip tai nepatiktų minėtoms feministėms, nėra labiau ar mažiau natūralu, nei aborto teisėtumas feminisčių ratelio diskusijoje. Tiek viena tiek kita – ideologiškai motyvuota. Vadovaujantis radikalaus liberalizmo logika ir ta pačia mada, draudimą pjaustyti derėtų panaikinti, nes vis tiek nepajėgiama jo įgyvendinti, o legalios klinikos tą procedūrą atliktų kokybiškiau.
Šį pavyzdį paminėjau ne tam, kad ką paerzinčiau ir ne todėl, kad turėčiau galutinį sprendimo receptą. Tiesiog jis parodo, kokie reliatyvūs kartais būna tie laisvės ir progreso lozungų įgyvendinimo rezultatai. Mūsų politinėje praktikoje ir sprendimuose pilna panašių pavyzdžių. Noras nuodytis besaikiu girtavimu yra teisė ir pasirinkimo reikalas? Mediciniškai viskas aišku – liga. Bet administracinės priemonės, kurios ribotų svaigalų pardavimą, atneštų labai panašių šalutinių padarinių į tuos, kuriais argumentuoja tų pačių abortų ribojimo priešininkai: nelegalūs „taškai“, pilstukas, apsinuodijimai, kontrabanda ir t.t. Tad ir čia dažnai girdime argumentą: „draudimai ne išeitis“.
Tą patį neretai sakome ir apie garsųjį „karą keliuose“. Nėra šiandien jokio karo, yra vienpusės skerdynės, kurias mėginama įveikti užkeikimais ir užkalbėjimais. O jei tai, ką dabar daro liberalių lozungų įsikibusi valdžia, yra karas, tai galima kapituliuoti, nes laimėti nėra jokių šansų. Mat paskelbusi karą, net pati liberaliausia šalis, jei tik nesiruošia tuoj pat pasiduoti, imasi priemonių, kurios neturi nieko bendro su žmogaus teisių deklaracijomis. Kad ir kaip kam nepatiktų, kaimyninė Latvija apčiuopiamų rezultatų keliuose pasiekė tik drastiškais baudžiamaisiais metodais ir tai nėra joks stebuklas.
Kitados Londono „bobiai“ atidaužę lazdomis šonkaulius vietiniams naciams anaiptol netapo britų demokratijos duobkasiais. Dar Europos politologijos tėvas N. Machiavelis pastebėjo, jog chaosui leidžiantis įsivyrauti ir griežtai neįsikišantis valdovas yra tiesiog žiaurus. Nepatinka Machiavelis? Skaitykite A. fon Hayecką. Kelių eismo taisykles jis pateikia, kaip puikų teisės abstraktumo ir nešališkumo pavyzdį - visi gali vienodai važiuoti kur nori, bet tik taisyklių ribose.
Beje, dera į tai įsiklausyti – ši sritis, kur valstybei būtent dabar reiktų parodyti dantis ir raumenis – vienodai aštrius ir tvirtus visiems, galėtų ta pirmąja vieta, kur, kad ir nepopuliariais būdais, būtų galima pasiekti pagarbos įstatymo raidei. Tegul pradžiai ir iš baimės. Didaktika rezultatų duos tik vėliau, o žmonės žūsta jų nesulaukę.
Pasidomėję nustebtų iki kokių absurdų prieita ginant įkalintų nusikaltėlių komfortą. Ne teises, o būtent komfortą. Kai kurie iš jų užgyvena tiek mantos, kad perkeliant iš vienos įstaigos į kitą, ją nešioti turi keli prižiūrėtojai. Dirbti, pagal pasiūlą, galėtų ko ne visi sėdintieji, bet daugumai jų mielesnis kitas užsiėmimas - rašyti skundus visur, kur priima. Pavyzdžiui, dėl to, kad traškučiai kalėjimo parduotuvėje kainuoja brangiau, nei kokiame nors netolimame kaime. Už privačiai ponų laikomų ir naudojamų televizorių ir kitų elektros prietaisų sunaudojamą elektrą ligi šiol moka įkalinimo įtaigos.
Apeliuoti į teises ir laisves bei tolerancijas mūsuose geriausiai ir moka (žinoma, randa ir laiko) „zekai“. Antri po jų, turbūt yra buvę KGB etatiniai ir rezerviniai tarnautojai, kuriuos panorėjus liustruoti, tuoj pat pasigirsta iš kitados jų neapkęstų (kažin ar ir dabar „mylimų“ ne iš reikalo) Vakarų repertuaro skolinti tolerancijos užkeikimai ir grasinimai skųstis dėl „tironijos“ pačiam Strasbūrui.
Dėl tos pačios tendencijos ir nekaltumo prezumpcija mūsuose tapo nebe vien baudžiamosios teisės, bet ir politinių poterių dalimi. Į ją apeliuojama kalbant apie bet ką - nuo tarybinio buto privatizacijos iki „Gazprom“ interesų lobizmo dirbant valstybės tarnyboje. „Negalit pasodinti į kalėjimą? Tai atstokit. „Vsio zakonno“. Net aukščiausi šalies vadai tik palinguoja galvomis, pagūžčioja plačiais pečiais ir paaimanuoja dėl moralės. Ir niekas iš to neseka. Ką jau ten – tokios personos, kaip Valerijus Ivanovas ir Jurijus Borisovas ir jų nedeportavimo istorijos nuostabiai iliustruoja tolerantišką (ar kretinišką?) valstybės požiūrį į savo saugumą.
O jeigu, visgi, susitaikius net su tuo, kad kol įvyks lūžis, Strasbūre Lietuva galbūt pralaimės ne 10, o 100 bylų per metus, išsaugoti 1000 ar daugiau gyvybių ir, susitaikius su dar 100 pralaimėjimų, apsaugoti valstybės valdymo sistemą nuo struktūrinės erozijos bei interesų grupių užvaldymo? Kokie, visgi, prioritetai?
