Kaip būna bažnytinė muzika, taip būna ir bažnytiniai architektai. Ko gero, vienintelis ir nepakartojamas Lietuvoje šioje srityje pasižymėjęs architektas – artimas Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio giminaitis – Žilvinas Bartulis. Kur tik statybos, kur tik vyskupo pavardė – žiū ir giminaitis vis beišlendąs.
Dėdė užsakinėja, sūnėnas – projektuoja
Šiauliuose vyskupas E. Bartulis juokais dar vadinamas Statytoju – statybininkų patronu. Šio vardo vyskupas nusipelnė už tai, kad pastaraisiais metais tapo dosniausiu statybininkų duondaviu. Duonos iš vyskupo statybų pakanka ne tik statybininkams, statybinių medžiagų tiekėjams, bet ir paties E. Bartulio giminaičiui, architektui Ž. Bartuliui, kuris vadinamas vyskupo sūnėnu.
Šiauliečio architekto Dariaus Jakubausko darbai vertinami prieštaringai, tačiau niekas negali pasakyti, kad jo bei jo kolegų Andriaus Vernio, Šarūno Sabaliausko pavardės yra nežinomos. Tačiau greta pietinio Šiaulių miesto rajono Švč. Mergelės Marijos bažnyčios autorių įsipynė dar viena pavardė – Ž. Bartulio. Iki vyskupo E. Bartulio pasirodymo Šiauliuose ši pavardė mieste praktiškai buvo nežinoma. Būtų ir likusi nežinoma, jeigu ne vyskupijos užsuktos statybos.
Pinigėliai – giminaičiui
Domintis vyskupo giminaičiu architektu ir jo darbais, vienas po kito ėmė „kristi“ Šiaulių vyskupijos užsakymai. Kitų ženklesnių darbų taip ir nepavyko atrasti.
Taigi, kaip toks „žinomas“ architektas Ž. Bartulis pateko tarp tokių „nežinomų“ architektų D. Jakubausko, A. Vernio, projektavusių Švč. Mergelės Marijos bažnyčią?
„Yra ekselencija, jūs jo ir paklauskite – itin lakoniškai, bet nedviprasmiškai atsakė architektas D. Jakubauskas. O po to pratęsė: „Kiekvienas, brangindamas pinigėlius, sprendžia, kam skirti“. Ir atsiprašė, kad negali kalbėti – pasitarimas.
Naivumas ir vyskupo privatumas
Patraukėme ten, kur buvome trumpai pasiųsti – pas ekselenciją. Skambutis į Šiaulių vyskupijos kuriją. Atsiliepia jaunas, žavus balselis: „Vyskupas atostogauja visą mėnesį“. Tai gal galima vyskupo mobiliojo telefono numerį sužinoti?
O sancta simplicitas (lot. taip sakoma apie šventą, o gal ir kvailą naivumą)! „Jūs ką, juokaujate?“ - nustemba jaunuolis aname laido gale. Maldomis ir maldavimais nepapirksi – stovi kaip Petras – uola ir nė krust: „Vyskupas – privatus asmuo“, - kala kaip vinį į ausį.
Vyskupas – ne valstybės tarnautojas, nors jo darbą irgi būtų galima priskirti viešosioms paslaugoms (bent jau viešosiomis įstaigomis vadinasi bažnyčios paunksnėje kuriamos organizacijos). Todėl viešųjų ir privačių interesų konfliktu E. Bartulio neapkaltinsi. Kokiais architektūriniais sugebėjimais giminaitį sužavėjo Ž. Bartulis – pastarojo pasiteirauti irgi nepavyko. Nepavyko surasti.
Pėdsakai Radviliškyje
Giminaičių – Bartulių nepavyko surasti, tad belieka sekti jų pėdsakais. Štai keliolika minučių nuo Šiaulių esantis Radviliškis, kur giminaičiai irgi paliko ryškų pėdsaką.
2009-ųjų pabaiga. Skambant tuometinio rajono mero Antano Čepononio kalboms, vyskupo E. Bartulio palaiminimams, rūkstant smilkalams Radviliškio centre iškilmingai palaidota simbolinė kapsulė, paženklinusi Radviliškio parapijos socialinių paslaugų centro pastato statybų pradžią.
Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo ir dar vienas Bartulis – architektas Žilvinas. Jis - parapijos socialinių paslaugų centro pastato autorius.
Prižiūri rezidencijos statybas
Šiaulių vyskupo E. Bartulio rezidencijos statybos Šiaulių miesto centre, Prisikėlimo aikštėje, būtų ne statybos, jeigu ir čia neišlįstų jo giminaičio Žilvino pavardė. Prie pastato projekto, regis, nagų nekišo, bet užtat buvo įdarbintas prižiūrėtoju.
Kaip jau skelbta, vyskupo rezidencijos statybos vertinamos 7 milijonais litų, o pastaraisiais mėnesiais dar ir pabrango. Tai sukėlė nerimą statybas finansuojantiems vokiečių katalikams, kurie susiruošė į Šiaulius apsidairyti, kas gi čia vyksta.
O „vyksta“ Šiauliuose tolimesnės statybos. Šiaulių miesto taryba jau patvirtino detalųjį planą aplink Rėkyvos koplyčią – ten irgi numatomos statybos. Vyskupija dairosi į sklypą gyvenamajame Lieporių rajone – ten irgi audžiami planai statyti naują bažnyčią. Nepaisant apklausoje išreikštos neigiamos tikinčiųjų nuomonės, bažnyčią planuojama statyti ir prie Kryžių kalno. Žodžiu, artimiausiais metais darbo statybininkams neturėtų trūkti. Tik kas išlaikys tiek pastatų? Klausimas – vyskupui, kuris nuo žurnalistų saugomas po devyniais klebonijos užraktais.
Rūmai – ant kapinių
Šiauliečius piktina ne tik tai, kad sovietmečio blokinį daugiabutį primenantis griozdas užstoja Šiaulių katedrą, bet ir dėl to, kad statinys renčiamas buvusių kapinių vietoje. Yra išlikusios Pirmojo pasaulinio karo laikų nuotraukos, kuriose matyti, kad dabartinių statybų vietoje boluoja kryžių eilė. Žmogaus kaulų iškasė ir pamatus rausę statybininkai.
Miesto istorijos žinovas, dizaineris Vilius Puronas pasakojo, kad užstatyti bažnyčią dvidešimtojo amžiaus pradžioje leidusi Rusijos caro valdžia. Tokios privilegijos esą nusipelnę veikėjai, malšinę sukilimą.
Rinko į „kugelius“
Pernai, prieš pat Naujuosius metus, Šiauliuose veikiantis klubas „Demokratija“ tradiciškai dalijo „Metų kugelių“ nominacijas. Klubo patalpose pusmetį stovėjo trijų litrų stiklainis, į kurį kiekvienas, atėjęs į klubo rengiamas diskusijas, galėjo išreikšti savo valią.
Diskusijų organizatoriai atvirauja, kad tik tada, kai buvo suskaičiuotas paskutinis balsas – lengviau atsikvėpė. Nedaug trūko, kad vyskupas būtų paskelbtas „Super kugeliu“, tačiau jam teko tenkintis kuklesne „Vicekugelio“ nominacija. Taip miestiečiai išreiškė savo nuomonę apie vyskupo iniciatyva renčiamus jo rezidencijos rūmus, kuriems kritikos strėlių negaili ne tik paprasti miestiečiai, bet ir žinomi architektai.
Mykolas DEIKUS