Baltarusija yra vienintelė valstybė Europoje, kurioje tebegalioja mirties bausmė. Nuo 1987 metų šalyje taip pat galioja ir įkalinimas iki gyvos galvos.
„Prisiminkite kepėją!“
Mirties bausmė, kaip pati aukščiausia bausmė, Baltarusijoje turi ir savo priešininkų, ir šalininkų – verda įnirtingos diskusijos. Argumentaciją „už“ ir „prieš“ mirties bausmę galima surasti net senuosiuose religiniuose tekstuose, kur sakoma „akis už akį“ arba „nežudyk“. Vietos politikai ir visuomenės veikėjai šiuo klausimu pasisako labai skirtingai.
Kai kurie advokatai teigia, kad kol kas niekam nepasisekė sukurti neklystančios teisėsaugos, todėl nepanaikinus mirties bausmės neišvengiamai bus nužudomi ir nekaltieji. Čia remiamasi itin senoviniais pavyzdžiais.
Štai Renesanso laikotarpiu Venecijos Respublikoje myriop buvo nuteistas vienas kepėjas, kurį sulaikė su peiliu rankoje prie nužudyto žmogaus kūno. Kepėjo nekaltumas buvo įrodytas jau įvykdžius nuosprendį... Nuo to laiko, kol egzistavo Venecijos Respublika, prieš kiekvieną teismo posėdį specialus šauklys garsiai primindavo teisėjams: „Prisiminkite kepėją!“
Todėl mirties bausmės priešininkai mano, kad net vaikų žudiką maniaką verčiau ne žudyti, o pasodinti iki gyvos galvos į tokio griežto režimo kalėjimą, kad šis svajotų apie mirtį, kaip apie išsigelbėjimą.
Bausmės iki gyvos galvos šalininkai įsitikinę, kad teismų klaidos Baltarusijoje itin dažnos, o išteisinamųjų nuosprendžių – pernelyg mažai. Tad iki gyvos galvos kalintis nuteistasis, paaiškėjus, jog nusikalto ne jis, bet kažkas kitas, visuomet galėtų būti reabilituojamas ir išleidžiamas į laisvę, o sušaudyto – jau nebeprikelsi.
Na o mirties bausmės šalininkai savo nuomonę paremia ne tik argumentais apie mokesčių mokėtojų pinigų taupymą. Esą akivaizdu, jog daugelyje valstybių iki atšaukiant mirties bausmę ar paskelbiant jai moratoriumą buvo žudoma rečiau. Valstybė privalo ginti savo piliečių interesus, o paskelbus moratoriumą mirties bausmei, esą ginama tik nusikaltėlių teisė gyventi. Aukų artimiesiems nusikaltėlio sušaudymas dažniausiai nors šiek tiek atkuria teisingumą.
Šūvis į pakaušį
Nepaisant didelio gyventojų palaikymo, Baltarusijos valdžia neafišuoja mirties bausmės vykdymo. Net žmogaus teisių gynėjai nežino tikrosios statistikos: kiek žmonių nuteisiama tokia bausme ir kiek nuosprendžių įvykdoma. Iš plačiąją visuomenę pasiekusių žinių galima daryti išvadą, kad per metus Baltarusijos teismai priima po 5-6 mirties nuosprendžius, panašiai tiek pat jų ir įvykdoma. Ir tokių nuosprendžių mažėja. Parlamentinė komisija yra paskelbusi, kad 1998 metais Baltarusijoje mirties bausme buvo nuteisti 47 žmonės, o 2010-aisiais – tik du. Tai, ko gero, reiškia, kad tiek ir įvykdyta mirties nuosprendžių.
Pagal VRM instrukciją, mirties bausmės vykdymui sudaroma 13 žmonių komanda. Vieni jų nuteistąjį išveda iš kameros, kiti – atveža į bausmės vykdymo vietą, treti – sušaudo ir palaidoja. Mirties bausmei vykdyti parenkami stiprios psichikos, fiziškai sveiki žmonės, neturintys bėdų šeimoje ar didelių buitinių rūpesčių. Jie iškviečiami iš savo darbo vietų taip, kad niekas nesuprastų, kur jie vyksta.
Paprastai komanda sudaroma keliems nuosprendžiams tą dieną įvykdyti, bet gali būti sušaudomas ir vienas žmogus. Į komandą taip pat įeina ir VRM atstovas bei gydytojas, kuriam tenka patvirtinti mirties faktą. Visą procesą stebi generalinio prokuroro paskirtas prokuroras.
Pagal instrukciją, prokuroras praneša nuteistajam, kad jo malonės prašymas atmestas ir, kad nuosprendis bus įvykdytas. Išgirdęs tokią žinią paprastai nuteistasis tampa paklusnus kaip gyvulys ir nelabai supranta, kas vyksta. Jis nuvedamas į specialią patalpą ir parklupdomas, o tada vykdytojas šauna į pakaušį. Mirtis ištinka akimirksniu. Visa procedūra užtrunka vos porą minučių.
Užfiksavęs mirties faktą, gydytojas, kartu su prokuroru ir komandos vadovu, pasirašo iš anksto surašytą aktą apie mirties bausmės įvykdymą. Tai pagrindinis dokumentas, pagal kurį vėliau išrašomas mirties liudijimas.
Trys sušaudyti
Pernai lapkričio pradžioje Baltarusijoje mirties bausmė įvykdyta už studentės nužudymą nuteistam Gomelio gyventojui Aleksandrui Grunovui. Šią informaciją paskelbė žmogaus teisių gynimo organizacija „Vesna“, remdamasi nuteistojo motinos pateikta informacija, rašo „world.lb.ua“.
Jau anksčiau A. Grunovui buvo neigiamai atsakyta į prašymą suteikti malonę. Jo byla perduota Gomelio apskrities teismui su prierašu, kad procedūrinės galimybės apskųsti mirties nuosprendį išeikvotos.
Nusikaltimas, už kurį A. Grunovui skirta mirties bausmė, įvykdytas 2012 metais, Gomelyje. Vyras užpuolė studentę Nataliją J. (22 m.) šalia namų ir žiauriai su ja susidorojo, smogęs daugiau nei 100 kartų peiliu. Žudikas sulaikytas kitą dieną po įvykdyto nusikaltimo. A. Grunovas pasakojo, kad su auka susipažino kompanijoje ir ji neva jį įžeidė. Pasak A. Grunovo, tai tapo pretekstu merginą nužudyti.
Kovo mėnesį mirties bausmė įvykdyta studentui Pavelui Seliūnui, nuteistam už žmonos ir jos meilužio nužudymą, ir Grigorijui Juzepčikui. Pastarasis už 4 žmonių nužudymą buvo nuteistas kalėti 25 metus. Atlikdamas bausmę Mogiliovo kalėjime G. Juzepčikas, žaizdamas domino su Igoriu Chodanovu, pralošė Pavlą Petrakovą. Pavlas buvo pasmaugtas. I. Chodanovui teismas skyrė 16 metų nelaisvės, o G. Juzepčikui – skyrė mirties bausmę.
Nuosprendis jam paskelbtas po kruopštaus bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo, nors jo advokatas tikino, kad šie procesai nuo pat pradžių nebuvo teisingi. Esą norėdami išgauti prisipažinimus, tardytojai V. Juzepčiuką mušę.
Prezidentas nepasigailėjo
Studentas P. Seliūnas nužudė savo žmoną ir jos pažįstamą. Po dvigubos žmogžudystės jis sukapojo vyro kūną, beveik visas dalis išmetė į šiukšlių konteinerį, o išsiviręs ir įsidėjęs galvą į krepšį, patraukė namų link.
Kai apie tokius radinius sužinojo miesto visuomenė, po Gardiną pasklido gandai, jog viename bute satanistai įvykdė ritualinę žmogžudystę. Tačiau viskas buvo daug paprasčiau. Pavelas įtarė, kad žmona jam neištikima ir vieną dieną ėmė ją sekti. Žmonos pėdsakais jis ir atėjo į šeiminį bendrabutį. Paskambinęs į duris kambaryje rado savo žmoną. Prasidėjo santykių aiškinimasis. Įsiutęs vyras pirmiausiai nudūrė žmonos meilužį, o po to ir savo moterį.
P. Seliūnui buvo atlikta psichiatrinė ekspertizė. Medikai pripažino, kad vyras pakaltinamas. 2013-ųjų metų birželio 12-ąją Gardino teismas pripažino P. Seliūną kaltu ir skyrė mirties bausmę sušaudant. Pats P. Seliūnas prisipažino kaltu, tačiau sakė, kad žmoną ir jos meilužį nužudė pavydo priepuolio metu ir kasaciniame skunde prašė bausmę sušvelninti. Tų pačių metų rugsėjo 17-ąją Baltarusijos Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegija paliko galioti Gardino teisėjo paskirtą bausmę.
Tuomet nuteistasis kreipėsi į Baltarusijos prezidentą Aliaksandrą Lukašenką – prašė jo pasigailėti. Į valstybės vadovą kreipėsi ir P. Seliūno motina, kuri, neneigdama sūnaus kaltės, taip pat prašė pakeisti mirties bausmę įkalinimu iki gyvos galvos. Bet prašymai nebuvo patenkinti. Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka yra griežtas nusikaltėliams ir per pastaruosius 20 metų tik kartą – 1999 metais – pasigailėjo mirtimi nubausto kalinio.
Apie nuosprendžio įvykdymą nuteistojo motina sužinojo iš advokatės, kuriai buvo pranešta, kad P. Seliūnas „išvyko pagal nuosprendį“ (tai reiškia buvo sušaudytas). Jokių rašytinių dokumentų Pavelo motina iš valstybės pareigūnų nėra gavusi. Ji iki paskutinės minutės tikėjosi, kad prezidentas pasigailės jos sūnaus.
Vaikšto susirietę
Įkalinimas iki gyvos galvos Baltarusijoje skiriamas panašiai kaip ir mirties bausmė – už ypač sunkius nusikaltimus. Kalėti iki gyvos galvos negali būti nuteisti tie, kurie neturi 18 metų arba tie, kurie jau sulaukę daugiau kaip 65 metų, o taip pat ir moterys. Nors kaliniai iki gyvos galvos Baltarusijoje kali ypač sunkiomis sąlygomis ir neturi jokių šansų skųstis Europos Sąjungai, tačiau jie, skirtingai nei kalintys Lietuvoje, turi šansą išeiti į laisvę. Atkalėję 20 metų nuteistieji iki gyvos galvos arba tie, kuriems buvo pakeista mirties bausmė, turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti, kad juos paleistų į laisvę. Teismas, atsižvelgdamas į kalėjimo rekomendacijas, į nuteistojo sveikatos būklę gali pratęsti bausmės trukmę dar iki 5 metų, gali išleisti į laisvę arba palikti kalėjime. Kadangi įstatymas apie įkalinimą iki gyvos galvos buvo priimtas 1997 metų gruodžio 31-ąją, tai ir pirmieji nuteistieji į teismą galės kreiptis tik 2018 metais.
O dabar apie 90 tokių kalinių kali Minsko srities Žodino kalėjime Nr. 8. ir dar apie 50 – Glubokoje įkalinimo įstaigoje Nr. 13. Tai žmogžudžiai ir prievartautojai. Žmogaus teisių gynėjai turi duomenų, kad daugiau nei 50 bausmes atliekančių vyrų amžius – nuo 20 iki 30 metų.
Į kalėjimo korpusą Žodine, kuriame kali nuteisteji iki gyvos galvos, gali įeiti tik turintys specialius leidimus kalėjimo darbuotojai. Nuo viso pasaulio ši zona atskirta dviguba tvora. Kalėjime vaikštoma betoniniais tuneliais, apraizgytais signalizacijų linijomis. Praėjimai – kaip povandeniniame laive: atskirus korpusus skiria geležinės durys, kurios izoliuoja teritoriją taip, kad ten nepatektų joks gyvis.
Kaliniai kameroje nuo 6 valandos ryto iki 22 valandos negali gulėti lovose. Jie tegali tik atsisėsti ant kėdės, kuri pritvirtinta prie grindų arba stovėti. Jei prireikia eiti į administraciją ar į pasivaikščiojimo kiemelį, kalinys turi eiti susilenkęs, kojas dėlioti plačiau nei pečiai, o rankas, kurios surakintos antrankiais, laikyti už nugaros iškėlus kiek galima aukščiau. Rankų pirštai privalo būti išskėsti. Žmogaus teisų gynėjai piktinasi tokia tvarka ir teigia, kad nederėtų nuteistųjų laikyti pririštų grandinėmis – juos būtina ruošti laisvei.
Juodą uniformą dėvintys kaliniai dar pažymėti ir ženklu „PZ“. Kalintys iki gyvos galvos kartą per 10 dienų turi teisę iš kalėjimo bibliotekos pasiimti knygų, laikraščių. Pastaruosius kaliniai skaito vis tikėdamiesi žinių apie jų gyvenimo palengvinimą, o knygose ilgiau kalintys ima ieškoti gyvenimo prasmės. Tad čia populiarūs rusų klasikai Fiodoras Dostojevskis, Aleksandras Puškinas, Aleksandras Kuprinas, Ivanas Buninas, istoriniai kūriniai.
Per metus tokie kaliniai gali gauti vieną siuntinį – iki 30 kilogramų ir 2 kartus per mėnesį apsipirkti kalėjimo parduotuvėje. Tačiau norint apsipirkti, reikia sąskaitoje turėti pinigų, o daugelis tokių nuteistųjų jau praradę ryšius su giminėmis. Beje, ne vienas ir nuteistas už tėvų, žmonos ar kitų artimų giminaičių nužudymą, tai iš ko jam laukti paramos? Kai kurie gudručiai bando ieškoti pažinčių rašydami laiškus. Kalėjimo administracija tokius meilės laiškus išsiunčia, nes supranta, kad tai vienintelė nuteistojo viltis. Tiesa, su per laiškus užmegzta meile nesusitiksi, nes pasimatyti galima tik su artimais giminaičiais nustatyta tvarka – du 4 valandų pasimatymai per metus.
Atkalėjęs 10 metų nuteistasis, neturintis nuobaudų, gali prašyti, kad jį perkeltų į šiek tiek švelnesnio režimo įkalinimo įstaigą. Jei prašymas patenkinamas, kalinys perkeliamas į Glubokoje, kur apgyvendinamas ne ankštoje kameroje, o didesniuose kambariuose. Čia nuteistieji gauna daugiau pasimatymų, dažniau siuntinių.
