Lietuvos politikai ir valdininkai kuria virusą, kuris gali stipriai pažeisti Lietuvos politinę sistemą. Turiu omenyje balsavimą internetu, dėl kurio diskusijos Seime turi būti atnaujintos dar šią savaitę, o galbūt jau bus priimtas ir sprendimas. Ši naujovė kelia daugiau klausimų, nei pateikiama atsakymų, tačiau svarstymo ir pasirengimo procesas vyksta neįprastai sklandžiai ir sparčiai: jau baigti planuoti balsavimo internetu informacinės sistemos reikalavimai. Balsavimas internetu turėtų veikti jau per artimiausius Seimo rinkimus šių metų spalį.
Svarbiausia – išlupti balsus
Kas verčia šitaip skubėti ir rizikuoti? Atsakymo į šį klausimą tenka ieškoti įvertinus mūsų politikų mentalitetą. Politika jiems yra būdas išlupti balsą iš rinkėjo, o kokia technika bus pasitelkta šiam tikslui - tai beveik nesvarbu. Šiuo atveju politikai mato rinkėjus kaip museles, prilipusias prie pasaulinio tinklo, kurias reikia kažkaip paveikti, sudirginti, kad jos bent kartą tinkamu būdu suvirpintų kojeles. Balsavimas internetu suprantamas kaip papildomas patogumas tingiam piliečiui, kaip paslauga, panaši į namuosna pristatomą picą.
Tačiau šitoks mechaniškas požiūris išleidžia iš akių svarbiausią dalyką: rinkimai yra tikri rinkimai tik tada, kai absoliuti dauguma piliečių tiki jų prasmingumu ir pasitiki jų rezultatais suskaičiavus balsus. Balsų išlupimas ar išviliojimas neturi nieko bendro su demokratijos plėtra. Šalyje bus daugiau demokratijos, kai piliečiai daugiau pasitikės valstybės institucijomis, tokiomis kaip Seimas ir vyriausybė, taip pat partijomis: visa politine sistema. Politikai padarytų gerą darbą, jei pasuktų galvas svarstydami kaip pataisyti šiuo požiūriu anaiptol nedžiuginančią padėtį. Tuo tarpu balsavimas internetu yra žingsnis priešinga kryptimi.
Šitokią išvadą paremia akivaizdžios balsavimo internetu realijos. Visų pirma, pažeidžiama esminė bet kokių sąžiningų rinkimų sąlyga: balsavimo slaptumas. Rengiant balsavimą internetu apie tokį dalyką kaip balsavimo slaptumas nėra net kalbos: kalbant techniniais terminais, internetinis balsavimas vyksta „nekontroliuojamoje aplinkoje“. Šeimos nariai visada bus čia pat, konsultuodami, kaip nuspausti vieną ar kitą mygtuką, o kartu, labai tikėtina, nurodydami ir kokį nors „patiekalą“ iš partijų meniu. Balsuoti galima ir darbo aplinkoje, interneto kavinėje ar tiesiog bevielio interneto zonoje - gatvėje, restorane ir t.t. Tikėtina, kad čia atsiras dar daugiau patarėjų su dar labiau „įtikinamais“ argumentais. Didžiausia problema čia – galės būti neribotai pučiami įtarinėjimai nesąžiningu balsavimu. Gyventojai vis dar prisimena trumpam užstrigusį kompiuterio ryšį per prezidento rinkimus, kurie vyko prieš daug metų, nors kompiuteriai tebuvo informacijos perdavimo priemonė, niekaip nesusijusi su balsų skaičiavimu. Kompiuterinės sistemos pateikti balsavimo rezultatai, kurie niekaip negali būti patikrinti eilinio žmogaus, gali sukelti bejėgystės, nusivylimo pojūtį. Tai nelyg virusas ės šalies politinę sistemą.
Žala demokratijai
Išankstinį internetinį balsavimą rengiamasi įvesti laiku, kai ką tik buvo atsisakyta išankstinio balsavimo paštuose, kuris pasižymėjo masiniu balsų pardavinėjimu. Tai nesuprantama, nes balsavimas internetu sudaro tam kur kas palankesnes sąlygas. Balsuojant paštu bent jau galėjai matyti į paštą atvežamus įkaušusius piliečius, o šiuo atveju balsų pirkimas galės būti vykdomas stebėtojų akims neprieinamose vietose.
Balsų ištraukinėjimo iš piliečių technika susirūpinusiems politikams pati demokratija ir pilietinė visuomenė yra nė motais. Tačiau iš tikrųjų rinkimai nėra tik mechaninis veiksmas. Tūkstančiai partijų atstovų dalyvauja rinkimų komisijose arba kaip stebėtojai kiekvienoje rinkimų apylinkėje, kurių šiuo metu yra 2031: šalies demokratija priklauso nuo kiekvieno tokio atstovo. Rankomis sušildytas rinkimų biuletenis, popieriaus lapelis, yra savotiškas demokratijos simbolis ir įrodymas, kad demokratija veikia. Balsuojant internetu rezultatus skelbs informacinių technologijų specialistai ir Vilniaus ponai.
Bus tiesiog pateikiami skaičiai, kuriais teks patikėti. Jokio patikrinimo ar balsų perskaičiavimo būti negalės, nes siekiant laiduoti balsavimo slaptumą informacinis ryšys tarp balsuotojo ir jo balso bus nutrauktas. Dar svarbiau yra tai, kad šiuolaikinės informacinės technologijos negali užtikrinti internetinio balsavimo saugumo: apsisaugojimo nuo klastočių ir hakerių atakų. Tai yra rimta priežastis, dėl kurios Vakarų valstybėse, tokiose kaip JAV ir Jungtinė Karalystė, balsavimo internetu po tam tikrų bandymų buvo atsisakyta. Tačiau mūsų internetinio balsavimo propaguotojams tai – nė motais. Net neplanuojama surengti sistemos bandymų kokioje nors apklausoje, kaip padarė estai: iškart projektuojami Seimo rinkimai.
Beje, dėl Estijos, kurioje internetu jau buvo galima balsuoti per 2005 m. savivaldos ir 2007 m. parlamento rinkimus. Estai atkakliai kuria savos valstybės kaip pirmaujančios informacinių ir komunikacinių technologijų srityje įvaizdį (projektas „E-stonia“), kurį papuošė pirmosios pasaulyje valstybės, įsivedusios balsavimą internetu, titulas. Šiuo atveju valstybė nusistatė tokį prioritetą, kuriam skiria daug dėmesio ne vienerius metus, todėl galėjo leisti sau dar jį paryškinti net ir demokratijos kokybės sąskaita. Prielaidas tam sudarė esminis visų Estijos partijų susitarimas, kad internetinio balsavimo patikimumo klausimas po rinkimų nebus keliamas.
Ar išklausomi argumentai?
Daugelis Lietuvos piliečių teigia, kad balsuotų internetu, jei būtų sudaryta tokia galimybė. Tačiau tai labai apibendrintas įsivaizdavimas. Kažin, ar entuziazmas neatvėstų patyrus, kad balsavimas internetu nebus toks jau paprastas: vieno prisijungimo tikrai neužteks. Prieš balsuojant teks atlikti įtraukimo į rinkėjų sąrašus, tapatybės, pilietybės patikrinimo procedūras. Galų gale dauguma iš tų, kurie gali ir nori balsuoti internetu, ir taip balsuotų savo rinkimų apylinkėse net ir neturėdami balsavimo internetu galimybės. Mokslininkų analizė ir tos pačios Estijos patirtis rodo, kad balsavimas internetu tik labai nežymiai padidina rinkėjų aktyvumą – kalbama apie procentų dalis, geriausiu atveju – kelis procentus, tačiau su laiku net ir šis efektas gali išblėsti. Todėl jau dabar žinoma, kad balsavimas internetu nepateisins lūkesčių, kurie į jį dedami. Tuo tarpu jo keliamos grėsmės – tikrai realios ir nemažos. Kodėl tad šis projektas taip skubiai stumiamas?
Įvairių minčių kilo 2008 m. sausio 14 d. dalyvaujant Elektroninio balsavimo galimybių studijos pristatyme. Susipažinti su tyrimo rezultatais atvykęs Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) atstovas prisistatė kaip balsavimo internetu lobistas aktyviai dirbantis su Seimo nariais. Išsamūs ir visapusiški mokslininkų tyrimai bei argumentai jo nedomino: gavęs žodį ganėtinai demagogiško lobizmo seansą pravedė ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto salėje, kur vyko pristatymas.
Kažkokia anoniminė ranka klaidinančių dalykų prirašo VRK puslapyje – esą balsavimo internetu sąlygos užtikrins kiekvieno rinkėjo teisę balsuoti slaptai ir laisvai, nors, kaip matėme, apie tai jau iš principo negali būti net kalbos. Ar toks VRK entuziazmas kaip nors susijęs su 2 mln. litų, kuriuos numatoma skirti sistemos įdiegimui, ar su kitais dalykais – nežinia.
Beje, minėta studija atskleidė, kad potencialūs partijų rinkėjai nevienodai pasirengę balsuoti internetu. Tokį būdą rinktųsi Liberalų ir centro sąjungos (48 proc.), Liberalų sąjūdžio (43 proc.) palaikytojai, tačiau tokiu būdu balsuotų tik 25 proc. LSDP ir 15 proc. Tvarkos ir teisingumo rinkėjų. Žinant, kad partijos priima sprendimus vien tiesmukai įvertinusios naudingumą joms pačioms, atsiranda menka galimybė, kad sprendimas bus užblokuotas dėl šio paprasto išskaičiavimo.
