Šioje Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro Romualdo Valiulio dar 2009-ųjų lapkritį teismui perduotoje byloje dėl vieno paskutiniųjų Lietuvos partizanų Antano Kraujelio žūties buvo kaltinami keturi Lietuvos gyventojai: M. Misiukonis, Sergejus Tichomirovas, Rimantas Kublickas ir Petras Laguckas. Prokurorai šioje byloje nustatė dešimt asmenų, kurie, tarnaudami sovietams nulėmė Lietuvos partizano žūtį. Pasak kaltinamąjį aktą surašiusio prokuroro, dėl užsitęsusių archyvinių dokumentų paieškų, ekspertizių, komplikuoto tarptautinės teisinės pagalbos prašymų vykdymo kai kuriose užsienio šalyse šiai genocido baudžiamajai bylai ištirti prireikė beveik 11 metų.
Teismui perduoti tik keturi kaltinamieji, kadangi kiti šeši jau mirę. Vykstant teismui, kuris prasidėjo 2010-aisiais, numirė dar trys įtariamieji ir nuosprendį išklausyti atėjo tik vienas M. Misiukonis.
Prokuroras buvo siūlęs jį įkalinti 6 su puse metų, tačiau teismas buvusį KGB pareigūną išteisino.
Prilygsta genocidui?
Tardymas šioje byloje užtruko daugiau nei dešimtmetį, tačiau teismas irgi vyko labai lėtai. Iš pradžių Panevėžio apygardos teismas bylą norėjo gražinti prokurorams, tačiau Apeliacinio teismo sprendimu turėjo ją pradėti nagrinėti. Po to teisme padaryta kelių metų pertrauka, nes Panevėžio apygardos teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą prašydamas nustatyti, ar Baudžiamajame kodekse (BK) numatyta atsakomybė už genocidą neprieštarauja Konstitucijai. Advokatų manymu, genocido sąvoka Lietuvos BK yra pernelyg išplėsta ir prieštarauja tarptautinei teisinei praktikai. Esą pagal tarptautinę teisę genocidu laikomi veiksmai prieš visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei grupei. Tuo tarpu Lietuvoje į šią sąvoką įtrauktos ir socialinės bei politinės grupės.
Ir štai tik šiemet, kovo mėnesį, Konstitucinis Teismas paskelbė, kad sovietų vykdytus trėmimus ir represijas vykstant partizaniniam karui Lietuvos teismai gali prilyginti genocidui, įrodžius, kad šiais nusikaltimais buvo siekiama sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį. Anot Konstitucinio Teismo, už sovietmečiu vykdytas žudynes socialiniu ar politiniu pagrindu, jei tai nekėlė grėsmės lietuvių tautos išlikimui, negalima bausti kaip už genocidą, tačiau teismai privalo įvertinti, ar tai nebuvo kiti nusikaltimai žmoniškumui. Dabar teismai privalės įvertinti, ar partizanų naikinimas kėlė grėsmę visiškai ar iš dalies sunaikinti lietuvių tautą. M. Misiukonio advokatas Vytautas Sviderskis, remdamasis šiuo Konstitucinio teismo išaiškinimu, iš karto paprašė teisminį nagrinėjimą nutraukti, nes jo ginamasis esąs nekaltas.
Prašė panaikinti statusą
Kol Konstitucinis Teismas aiškinosi dėl genocido, M. Misiukonis su advokatu paprašė Panevėžio apygardos teismo, kad šis įpareigotų prokurorus kreiptis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC), kuris, remdamasis baudžiamosios bylos duomenimis, iš naujo įvertintų sprendimą dėl A. Kraujeliui suteikto kario savanorio statuso. „Byloje yra duomenų, kad jis žudė beginklius civilius asmenis ar dalyvavo juos žudant. Yra duomenų, kad pats nužudė nėščią moterį jos vaikų akivaizdoje“, – sakė gynėjas.
Su panašiu prašymu – panaikinti Kario savanorio statusą Antanui Kraujeliui-Siaubūnui – į LGGRTC kreipėsi ir du Kovo 11-osios akto signatarai Aloyzas Sakalas ir Jurgis Jurgelis.
Centro specialistai atliko pakartotinį Lietuvos SSR KGB inkriminuotų veiklų partizanui A. Kraujeliui tyrimą ir nustatė, kad nėra jokių įrodymų, kad šis žudė taikius gyventojus.
A. Kraujelis ne kartą dalyvavo susirėmimuose su okupacinio režimo karinėmis struktūromis. Pavyzdžiui, 1951 metų gruodžio 17-ąją Skudutiškyje kartu su Danieliumi Bružu-Atlantu pateko į čekistų pasalą. Sunkiai sužeistas D. Bružas bandė bėgti, tačiau už 400 metrų buvo nukautas. A. Kraujelį persekiojo 15 kareivių grupė, jo pėdsakais buvo paleistas šuo, tačiau Siaubūnui, iš kolūkio arklidės paėmus arklį, pavyko pasprukti.
Suklastoti įrodymai
Tokių epizodų būta dešimtys. Išnagrinėję juos LGGRTC specialistai paneigė spekuliacijas, kad Siaubūnas plėšikavo ar žudė nekaltus žmones. „A. Kraujeliui primetami kaltinimai yra nepagrįsti jokiais teisinėse valstybėse būtinais tvirtais įrodymais, remiamasi tik fragmentiškai ir tendencingai parinktais KGB dokumentuose pateiktais kaltinimais, – rašoma LGGRTC dokumente. – Tik nuoseklus, išsamus ir nešališkas visų šaltinių tyrimas gali atskleisti tikrąją tiesą“. Tyrimo metu buvo išanalizuoti septyni epizodai, kuriuose KGB kaltino A. Kraujelį.
Vienas tokių faktų – Utenos apskrities liaudies švietimo skyriaus vedėjo Balio Stasiulionio žūtis 1949 metų rugsėjo 26-ąją. Jis tą dieną buvo pašautas, o po dienos mirė ligoninėje operacijos metu. B. Stasiulionio nužudymu MGB (Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerija, veikusi nuo 1946-ųjų kovo iki 1953 metų balandžio mėnesio) įtarinėjo daugybę žmonių, net sovietų valdžiai lojalius asmenis. Tai leidžia daryti prielaidą, kad iki šiol egzistuoja ne viena nužudymo versija: nušovė partizanai, likvidavo sovietų struktūros, susidorota dėl asmeninių motyvų.
1951 metų gruodį, areštavus partizanų būrio vadą Mykolą Urboną-Liepą, tardymo metu šis paliudijo, esą A. Kraujelis jam pasakojęs , kad nušovė švietimo skyriaus vedėją. Taip atsirado pirmasis kaltinimas A. Kraujeliui, kad šis per langą keliais šūviais iš pistoleto pašovė lovoje gulintį B. Stasiulionį ir sužeidė jo žmoną.
Partizanų įvykdytų akcijų apskaitos žurnale MGB užfiksavo, kad B. Stasiulionį nušovė Liūto rinktinės Ąžuolo kuopos vadas Vladas Patumsis-Aukštaitis, žuvęs po dviejų dienų. Kuo remiantis atliktas įrašas, neaišku. Tad LGGRTC specialistai daro išvadą, kad visi ištirti duomenys yra prieštaringi ir neleidžia padaryti išvados, kad B. Stasiulionį nušovė būtent A. Kraujelis.
Jam priskiriamas ir Utenos apskrities Alantos valščiaus vykdomojo komiteto buhalterio Prano Gečo ir jo žmonos, namų šeimininkės, nužudymas 1949-ųjų lapkričio 5-ąją. Tai daroma remiantis tardymo metu duotais M. Urbono, kuris, beje, buvo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas, parodymais. Pasak šio, iš automato jis nušovęs P. Gečį, o A. Kraujelis iš pistoleto – L. Gečienę.
M. Urbono akivaizdoje A. Kraujelis surašęs Gečų likvidavimo protokolą, kuris buvo perduotas partizanų rajono viršininkui. Tačiau M. Urbono parodymai vertinami kritiškai ne tik dėl to, kad prieš suimtus partizanus tardymo metu buvo naudojamas smurtas, tačiau dar ir dėl to, kad tardytojai „tikslindavo“ parodymus ir surašydavo tai, ką norėdavo.
KGB apklaustas nušautųjų sūnus paliudijo, kad iš dviejų asmenų jis pažino M. Urboną-Liepą, o ar šaudė antrasis – neprisiminė. Beto, vėliau buvo rastos iššautų septynių šovinių tūtelės, visos – iš automato. Atlikus likvidavimo protokolo rašysenos ekspertizę, protokolo ir parašų autoristės ekspertai irgi nenustatė.
Tad darytina išvada, kad P. ir L. Gečus, būdamas įsitikinęs, kad šie – išdavikai, nušovė M. Urbonas. 2005 metais nustatyta, kad partizanus išdavė ne Gečai.
A. Kraujelis dar kaltinamas, kad nušovė Molėtų rajono Purvėnų apylinkės tarybos pirmininką L. Lapušauską ir jo žmoną Viktoriją. Tai daroma remiantis to paties M. Urbono parodymais. Jokie kiti iš A. Kraujelio aplinkos suimti partizanai ir kiti apklausti asmenys nepatvirtino, kad jis nušovė sovietinį aktyvistą ir jo žmoną. Iki M. Urbono parodymų MGB buvo konstatavusi, kad nenustatytas L. ir V. Lapušauskus nušovęs asmuo.
Priešinosi okupacijai
Partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje tęsėsi dešimtmetį. Ir nors dabar kai kas, bandydamas sumenkinti šios didvyriškos kovos reikšmę, teigia, esą ši kova buvusi beviltiška, iš anksto pasmerkta, vis dėlto neįmanoma nesižavėti miško brolių narsa, pasiaukojimu, ištverme.
Kovodami su organizuotais, iki dantų ginkluotais NKVD daliniais, nujausdami savo tragišką baigtį, daugelis partizanų verčiau pasirinkdavo mirtį, bet nepasiduodavo priešui. 1948 metų rudenį A. Kraujelis pasitraukė į mišką ir prisidėjo prie Vytauto apygardai priklaususio Mykolo Urbono-Liepos būrio. Po poros metų, būrio vadui patekus į saugumiečių rankas, jis perėjo į Utenos, Molėtų ir Anykščių rajonų sandūroje veikusio Henriko Ruškulio-Liūto būrį ir buvo paskirtas Žėručio rajono štabo vadu, o kiek vėliau – štabo Žvalgybos skyriaus viršininku.
1954 metais Lietuvoje buvo telikę apie 100 partizanų. Ilgiausiai sugebėjo slapstytis paskutinis Aukštaitijos partizanas iš Vytauto apygardos Antanas Kraujelis ir Žemaitijos partizanas P. Končius – juos abu čekistai sugebėjo surasti tik 1965 metais.
A. Kraujelis dalyvavo akcijose prieš sovietinius aktyvistus, tačiau jie nelaikytini civiliais gyventojais. Atliktas tyrimas leidžia daryti išvadą, kad A. Kraujelis iki gyvenimo pabaigos nesulaužė duotos Tėvynei partizano priesaikos ir nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti jam Kario savanorio teisinį statusą, kuris suteiktas po mirties.
Saugumas buvo bejėgis
Žinant čekistų klastą, jų užverbuotų agentų provokacijas, didžiulę nuostabą kelia A. Kraujelio fenomenas – kaip jis sugebėjo išvengti pasalų, išdavystės ir taip ilgai slapstytis?
Juk KGB stengėsi iš paskutiniųjų, buvo mobilizuotos didžiulės pajėgos, apie besislapstantį partizaną žinojo net Maskvos vadovybė ir nuolat griežtai reikalaudavo kuo skubiau surasti „plėšiką“. Čekistai savo ataskaitose A. Kraujelį vadindavo banditu, grobiančiu žmonių ir valstybės turtą. Neilgai trukus ir sovietinėje spaudoje pasirodė daugybė straipsnių apie Utenos, Molėtų, Anykščių rajonuose esą plėšikaujantį nusikaltėlį.
Be abejo, tie plėšimai buvo gerokai išpūsti, be to, A. Kraujelio vardu bandė pasinaudoti ir kai kurie plėšikai. Yra faktų, kad vietos čekistai ne vieną tokį išaiškino, tačiau neteisė, o... užverbavo ieškoti besislapstančio partizano. Pažymėtina dar ir tai, kad 1949 metų gruodžio 12-ąją Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanai likvidavo Albiną ir Bronių Liaščius kaip plėšikus, veikusius partizanų vardu.
Apskritai, net kelių minėtų rajonų KGB ruošė bendras operacijas, griebėsi įvairiausių priemonių – nuolat sekė A. Kraujelio artimuosius, kaimynus, žadėjo nemenkas sumas už informaciją apie jo slapstymosi vietą. 1960 metų rugpjūčio mėnesį A. Kraujelis su broliais Ruzgais ir A. Satkūnu įsilaužė į Pakalnių miestelio parduotuvę. Vyrai išsinešė prekių už 23 609 rublius. Ant prekystalio A. Kraujelis paliko raštelį: „Nelieskit šeimininkų, jie nekalti. Jų kaltumas kaip ir jūsų. Sunaudoju prekes. Siaubūnas“.
Po 2 metų A. Satkūnas ir broliai Ruzgai buvo sulaikyti ir nuteisti.
Paskutinė kova
1964 metų gruodžio 19 dieną operatyvinių paieškų priemonių vykdymo metu gauta duomenų, kad A. Kraujelis gali slėptis pas Pinkevičių, Vingelevičių, Cibą. Šie žmonės gyveno Utenos rajono Papiškių kaime, tad peršasi išvada, kad kažkas iš vietinių gyventojų galėjo čekistams nurodyti apytikrę A. Kraujelio slapstymosi vietą. Be abejo, byloje buvo ir jų pavardės, tačiau kagėbistai suspėjo tuos dokumentus sunaikinti.
1964 metų pabaigoje čekistai Papiškių kaime atliko keletą kratų. Ypatingą dėmesį skyrė kelioms sodyboms, tarp jų ir Antano Pinkevičiaus, tačiau nieko nerado. Netrukus byloje atsirado įrašas: „Gauta papildomų duomenų, kad slepiasi pas Pinkevičių“.
1965 metų kovo 17 rytą apie 50 ginkluotų kareivių apsupo A. Pinkevičiaus namelį. Kruopščiai apieškojo ūkinius pastatus, smaigais išbadė šieną, šiaudus. Nieko neradę, sugužėjo į trobą. Čia pradėjo krėsti visas pakampes, galų gale susidomėjo didžiule krosnimi.
Pradėję ardyti sienelę, aptiko gudriai užmaskuotą angą. Liepė šeimininkui A. Pinkevičiui atidaryti. Lindėdamas slėptuvėje, A. Kraujelis pamanė, kad lenda čekistai, ir paleido automato seriją... A. Pinkevičius sukniubo paplūdęs kraujais, o kareiviai išgarmėjo iš trobos, apsupo žiedu visą sodybą. Viduje liko tik Antano žmona ir jo sesuo. Pasak Broniaus ir Aldonos Pinkevičių, A. Kraujelis išlindo iš slėptuvės, pasidomėjo, kiek yra kareivių, paprašė suknelės – bandysiąs bėgti, į moterį gal nešausią (jis dažnai persirengdavo moteriškais rūbais, taip ne kartą apmulkino stribus ir čekistus).
Netrukus per seserį jam perdavė raštelį, kuriuo reikalauta pasiduoti, žadėta palikti jį gyvą. A. Kraujelis tik šyptelėjo: „Maskoliams niekada nepasiduosiu“. Keletą šūvių paleido per langą, sužeidė du kareivius. Po to pats sudegino kai kuriuos dokumentus, užlipo ant aukšto ir nusišovė.
Ir tik po dviejų savaičių1965 metų kovo 31 dieną „Tiesa“ išspausdino nedidelę žinutę „Likviduotas banditas“. Joje rašoma: „Ilgą laiką Utenos rajone plėšikavo A. Kraujelis. Jis užpuldavo žmones, reikalavo iš kolūkiečių duoklės. Saugumo organai susekė plėšiką. Suimant A. Kraujelis priešinosi ginklu ir per susišaudymą buvo nukautas“.
Kūną išsivežė KGB ir niekas nežino, kur jis palaidotas. Giminės ir dabar prašė M. Misiukonio pasakyti, kur buvo palaidoti A. Kraujelio palaikai, tačiau šis visą laiką tikino, apie tai tikrai nieko nežinąs.
Teisme M. Misiukonis teigė, kad sovietų pareigūnai A. Kraujelio ieškojo kaip kriminalinio nusikaltėlio ir jis dalyvavo kratoje, kurios metu buvo tikimasi jį suimti.
Teismas juo patikėjo, tačiau neįtikino nei A. Kraujelio giminaičių, nei buvusių kovotojų. Toks nuosprendis papiktino į teismo salę verdikto išklausyti susirinkusius politinius kalinius. Šie vienas per kitą teigė esą nusivylę teisingumu, nes tikėjosi bent jau minimalios bausmės.
Nuosprendis nėra galutinis – per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui.
Raudonavo prezidentas
M. Misiukonis KGB struktūrose dirbo iki 1984 metų ir užėmė aukštą 6-ojo skyriaus viršininko postą. Tose struktūrose pradėjo dirbti baigęs Vilniaus universiteto Teisės fakultetą 1962 metais. Iš pradžių dirbo operatyviniu įgaliotiniu Anykščiuose ir kaip tik tuo metu dalyvavo A. Kraujelio „sulaikymo operacijoje“. Operacijai vadovavo NKVD budelis Nachmanas Dušanskis, o jaunesniojo leitenanto M. Misiukonio vaidmuo buvo nežymus – jis dalyvavo atpažinimo procese. Byloje yra dokumentas, kad atpažinimo aktą pasirašė KGB jaunesnysis leitenantas Marijonas Misiukonis.
Ilgus metus KGB dirbęs M. Misiukonis po nepriklausomybės atkūrimo tapo pirmuoju Lietuvos vidaus reikalų ministru. 2000-ųjų vasario 16-ąją prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo M. Misiukonį Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu. Tuo ypač pasipiktino buvę disidentai. Garsioji Nijolė Sadūnaitė tada specialiai atskubėjo į Prezidentūrą ir sutrikdė ordinų įteikimo ceremoniją, garsiai pareiškusi, kad negalima apdovanoti KGB agentų ir kadrinių karininkų. Kovotoja už Lietuvos nepriklausomybę turėjo omenyje tuo metu irgi apdovanotą Kazimirą Prunskienę ir M. Misiukonį. Paraudęs ir suglumęs prezidentas turėjo raminti N. Sadūnaitę, kuri metais anksčiau pati buvo apdovanota Vyčio kryžiaus ordinu.
Netrukus daugiau nei 50 Seimo narių pasirašė pareiškimą, kuriame teigė, kad aukštų apdovanojimų įteikimas tokiems asmenims esanti provokacija, siekiant pasityčioti iš Lietuvos nepriklausomybės.
TIK FAKTAI:
- A. Kraujelis (1928–1965) į mišką išėjo 1948 metais. Jis turėjo Pabaisos, o vėliau – Siaubūno slapyvardį.
- Būdamas pogrindyje vedė Janiną Snukiškytę, su kuria 1959-aisiais susilaukė sūnaus Antano. Po Siaubūno žūties Janina buvo suimta, nuteista ir laikoma Panevėžio kalėjime, o sūnus – Antano Petronio pavarde – atsidūrė vaikų namuose. Grįžusi iš kalėjimo, savo sūnų Janina atgavo tik per teismą, 1968 metais.
- 1992 metais buvę Utenos politiniai kaliniai prie A. Pinkevičiaus namo pastatė paminklą partizanui A. Kraujeliui.
- 1997 metais A. Kraujeliui po mirties buvo suteiktas teisinis kario savanorio laipsnis, o vėliau – ir vyresniojo leitenanto laipsnis. 1998 metais jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu.
- Apie A. Kraujelį 55 minučių trukmės dokumentinį filmą „Paskutinis“ yra nufilmavęs neseniai už dailininko Naglio Karvelio nužudymą nuteistas režisierius dokumentininkas Algimantas Maceina.
- A. Kraujelio sesuo, habilituota mokslų daktarė Janina Šyvokienė, yra parašiusi prisiminimų knygą „Gyvenimą paaukojęs Tėvynei“.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
