Vasara – į pabaigą, derlius – į namus. Šiemet lietus ir saulė išaugino puikų derlių. Darbštuoliai juo džiaugiasi, o sėdintys laukia, kas išties ranką su bulve ar duonos pluta. „Derlius neįleis bado į namus, kuriuose dirbama“, – „Šiaulių kraštui“ sakė sutikti žemdirbiai.
„Duonos“ dulkės
Tolumoje kyla didžiulis dulkių stulpas. Kombainą per dulkes pamatome tik arčiau privažiavę. Raiko subrendusių kviečių lauką, purškia susmulkintus šiaudus į dirvą – bus trąša.
Kombainą lydi du peliaujantys gandrai. Prieš skrydį į tolimus kraštus reikia pasistiprinti.
Žąčių (Šiaulių rajonas) kaimo ūkininko Ginto Kriščiūno užaugintos, bet dar nepaimto grūdo nemažai. Iki sinoptikų pranašauto lietaus gali ir nesuspėti. O tada vėl lauks, kol galės permirkusį grūdą kulti.
Ūkio traktorininkas dvidešimt aštuonerių Egidijus Banys neturi kada plepėti apie duoną ir derlių galulaukėje atsistojęs. Kuria traktorių, dulka per lauką prie prisipildžiusio grūdų kombaino.
„Šiemet merkė ir merkė. Nebenorim lietaus, nebėra kada“, – sako vyras.
Pagalvė – traktoriaus vairas
Egidijus naktį praleido traktoriuje beveik nemigęs, galvą padėjęs ant vairo. Nuvežė grūdus supirkėjams į Joniškį. Aniems dešimtą valandą vakaro baigiasi darbo laikas.
Egidijus su grūdais taip ir liko prie vartų pirmasis eilėje nepriimtas. Nei atgal grįžti 28 kilometrus, o aušros nesulaukus vėl lėkti į Joniškį tuos pačius 28 kilometrus. Išaušus bent bus pirmas eilėje.
Gintas nuvežė Egidijui į Joniškį vakarienę. Į namus Šiauliuose Gintas grįžo apie pusę trijų nakties. Numigo kelias valandas ir septintą jau buvo laukuose.
Nors ir neminkšta pagalvė – vairas, bet dieną miegoti nėra kada, kai derlius nepaimtas. Išsimiegos žemdirbiai žiemą.
Dangaus ir žmogaus buhalterija
Ginto ūkis – 380 hektarų žemės. Duoną – ekstra klasės grūdus – jau suvežė į aruodus. Dabar jau gerą dešimtmetį ūkyje dirbantis Gintaras Tomkevičius kulia pašarinius.
„Duonai skirtų kviečių kokybė buvo labai gerai, bet ne tiek daug prikūlėme, kaip galėjo būti. Tik trečdalį iki lietaus suspėjome paimti, o kiti dėl lietaus sudygo varpose ir tinka tik pašarui. Maždaug apie 160 litų nuo tonos nuostolio už tokius grūdus“, – sako Gintas.
Ūkininkas skaičiuoja: iš hektaro šiemet prikulia šešias su puse tonos. Už pašarinius grūdus supirkėjai moka 570 už toną. Už ekstra klasės kviečius gavo nuo 720 iki 825 litų už toną.
Dievas davė šaltą žiemą – žieminiai kviečiai iššalo, teko atsėti vasariniais. Pasėliai buvo drausti, draudimas šaltos žiemos nuostolius atlygino.
Žinia duonos valgytojams
Ir šiemet duonos valgytojams Gintas neturi gerų žinių – duona nepigs.
Gintas juokdamasis liepia klausti Kubiliaus, kodėl net ir tais metais, kai mažos grūdų kainos, duonos kaina parduotuvėje išlieka stabiliai didelė.
„Bandė žemdirbiai streikuoti – po teismus užtampė, prigąsdino žmones ir atšoko noras eiti prieš valdžią“, – sako ūkininkas.
Vyras prisipažįsta geriau pradėjęs gyventi, kai kilo grūdų kainos.
„Mums, auginantiems, dabar gera gyventi, tik valgantiems mūsų užaugintą duoną blogai – brangi duona“, – žino Gintas.
Žemė prisišaukė
Gintas – netradicinis ūkininkas. Gyvena didmiestyje, o dirba kaime. Turi pasistatęs kaime namą, bet į jį nepersikėlė su šeima. Vaikams reikia lankyti gerą mokyklą. Žmonos darbas taip pat mieste.
„Visus nuvežti, parvežti – nebebus kada dirbti“, – sakė Gintas.
Gintas 1991 metais baigė statybos mokslus. Gavo laisvą diplomą. Statybos slopo, žmonėms pradėjo grąžinti žemes. Buvo kibęs ir į „štukų“ verslą. Bet žemė prisišaukė darbštų vyrą. Žemdirbyste užsiima nuo 1993 metų.
„Žemdirbystė visada buvo verslas. Auginti duoną – ne hobis“, – sako Gintas.
Bulviakasis prasidėjo
Bulvių laukas šalia Daunorų kaimo talkininkų nutūptas. Lauko pakraštys baltuoja pilnais maišais prikastų bulvių.
„Pasodinome 12 maišų, prikasime apie 50“, – džiaugiasi bulviakasio šeimininkai Angelė ir Rimtautas Gendvilai. Rimtautas – Anapilin prieš kelerius metus išėjusio tautodailininko Kosto Gendvilo sūnus.
Gendvilai daržus tręšiantys tik mėšlu: „Nuodų ir taip užtenka. Juk sau auginam, norisi natūralių daržovių“, – sakė šeimininkai.
„Bulvikės vidutinės – nei per didelės, nei per mažos, nei labai geros, nei labai prastos. Tik labai šlapia šiemet, todėl skubame kasti. Iš kaimo mes antri kasame bulves taip anksti“, – sakė Angelė.
Bulves šeima valgo pati, pasidalija su mieste gyvenančiais draugais ir giminaičiais. Dalis bulvių skirta kiaulėms ir vištoms.
Šeima valdo penkis hektarus žemės. Užsiaugina visko, ko reikia stalui. Geriausiai šiemet, pasak Rimtauto, užaugo pašariniai burokai. Neblogos visos kitos daržovės.
„Nebadausim“, – sutūpę į vagas juokiasi Daunorų kaimo gyventojai.
„Mama duos“
Kitame kaime sukame į pirmą pasitaikiusią sodybą. Moteris su mažyliu ant rankų, paklausta, koks šiemet derlius, bėga į kiemo gilumą – nekalbėsianti.
Aplink trobą vietoj kažkada buvusių daržų – kiečiai ir varnalėšos.
Vidurdienį pavėsyje sėdintis pusamžis šeimos galva paaiškina: daržų šiemet neturi, nes pavasarį niekas jiems nesuaręs dirvos.
„Mama užaugins ir duos bulvių“ , – pasislėpusi iš už kampo sušunka maždaug keturiasdešimties žmona.
„Mama šiemet vyšnių uogienės išvirė“, – pasigiria vyriausias iš trijų vaikų.
Išlydėdamas iš kiemo vyras prasitaria, kad mieste jam labiau patikę – nei tau daržų, nei tau darbų. Prieš ketveris metus šeima, besikrausčiusi iš vieno buto į kitą, persikėlė iš Šiaulių į kaimą.
Aukso spalvos medunešis
Devyniasdešimtmetį švęsiantis Jonas ir septyniasdešimt šešerių Danutė Juozapaičiai ką tik išsuko paskutinį šios vasaros medų, išmazgojo grindis, laukia agurkų raugimas – nebežino nė kiek jau turi pasiruošę žiemai, ožkytes ir keistaragį ožį reikia pagirdyti. Dar obuolių prikritę krūvos – negi leisi pražūti? Pietūs čirška orkaitėje – aromatas sklinda per visą kiemą.
„Mes apsileidėliai – dar kviečiukai stovi nenupjauti, vištytėms nebus ko lesti“, – šypsosi Beinoraičių kaimo (Pakruojo rajonas) gyventojai.
Savaitgalį suvažiavę vaikai, Juozapaičiai jų užaugino penketą, kas bulves. Tada jau atsipūs.
„Lūžta šakos, pilni daržai gėrybių. Puikūs derliaus metai, galima sakyti auksiniai. Tik pomidorai kiek mažiau mezgė“, – pasakoja Danutė.
„Bitelės šiemet kiek mažiau medaus prinešė, bet labai geras medutis, auksinis“, – džiaugiasi ir Jonas.
Aruodai
Juozapaičių rūsys jau pilnas gėrybių stiklainiuose, bidonuose, sau ir vaikams – miestiečiams.
Vidur rūsio agurkams speciali duobė. Joje į vandenį įstatytas bidonas. Jis turės laukti pavasario. Pirmiausia valgys agurkus, raugtus stiklainiuose.
„Senoviškai raugiu agurkus. Paprastai, bet užtikrintai skanūs. Dedu daug krapų, vyšnių ir juodųjų serbentų lapų, daug česnako. Sūrymą pasidarau atskirai. Litrui šalto šulinio vandens dedu du šaukštus be didelio kaupo druskos. Kai ištirpsta druska, užpilu, uždengiu ir į rūsį. Traškūs agurkėliai – pasaka“, – receptu dalijosi Danutė.
Danutė nuskuba į lauko virtuvę parodyti presą, kuriuo spaudžia krituolių obuolių sultis. Pati tarkuoja krituolius, tada tarkius deda į maišelį, suspaudžia tarp medinių preso detalių. Vis pasuka tarpuose tarp tarkavimų. Sultis pakaitina iki 70 laipsnių ir užsuka metaliniais dangteliais.
Ant stalo lauko virtuvėje ką tik pagamintas agrastų ir juodųjų serbentų hibrido sultys. Išspaudžia sultis sulčiaspaude, pakaitina, cukraus nededa ir į stiklainius. Žiemą pasidaro vitaminingo atsigėrimo.
Dar iš pernai metų likę Danutės gamintų medaus ir svarainio sirupo. Svarainį supjausto smulkiais griežinėliais, užpila medaus. Per kelias dienas atsiranda daug sulčių. Jas nupila ir išpilsto į stiklainius – puikus nektaras. Svarainiai dar nesunokę. Pernai nuskynė keturis kibirus lietuviška citrina vadinamo vaisiaus, šiemet bus ne mažiau.
„Kad tik suvalgytume, kiek visko turim, kad tik būtų sveikatos suvalgyti. Apie badą pas mus nėra kalbos“, – išlydėdami sako darbštuoliai.
Rita ŽADEIKYTĖ
